Vienų motinų šeimos yra viena iš opiausių problemų Europoje dėl augančio tokių šeimų skaičiaus, gilėjančio skurdo, kuris siejamas su familializmo ideologijos ir skurdo feminizacijos padariniais. Šeimos politika tam tikrų keliamų problemų kontekste kuria sąlygas vienų vaikus auginančių moterų šeimoms gyvuoti arba uždaro į skurdo ratą. Nors Lietuvoje yra nemažai vienų motinų šeimų skurdo tyrimų, tačiau nėra išsamaus šeimos politikos tikslų ir priemonių tyrimo, kuris gali padėti suprasti, kodėl, augant ekonomikai ir kintant demografijai, vienų motinų šeimos yra labiausiai skurstanti šeimų grupė Lietuvoje. Tad tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip Lietuvos šeimos politikoje yra (ne)atpažįstamos vienų vaikus auginančių moterų šeimos ir kokios sąlygos egzistuoti joms sudaromos šeimos politikos įstatymų kontekste. Tikslui pasiekti buvo kokybiškai analizuoti įvairūs įstatymai iš MISSOC ir Lietuvos Respublikos Seimo dokumentų duomenų bazių. Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos šeimos politikos kontekste aiškiai jaučiama familializmo ideologija, siekiama stiprinti ir didinti branduolinių šeimų ir daugiavaikių šeimų skaičių, tikintis išspręsti demografines problemas. Vienų motinų šeimos politikoje nėra matomos, nėra įvardijamos kaip politikos prioritetas ir į akiratį patenka tik tada, kai atsiduria socialiai remtinų šeimų grupėje. Taip pat yra siejamos su diskriminuojančiomis sąvokomis, tokiomis kaip „nepilna šeima“.