Neįgalūs vyrai dažnai nuvertinami romantinių santykių, šeiminėje ir reprodukcijos srityse, jų tėvystė visuomenės matoma kaip socialinė problema ir nėra pageidaujama. Kalbant apie neįgaliųjų prokreaciją lyties aspektu galima pažymėti, kad, kaip ir neturinčių negalios asmenų atveju, daug dažniau diskutuojama apie neįgalių moterų teisę turėti vaikų ir motinystę nei apie vyrų tėvystės patirtį. Neįgalių vyrų prokreaciniai lūkesčiai – itin mažai analizuota tema ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šio straipsnio tikslas – atskleisti jaunų judėjimo negalią turinčių vyrų prokreacinių lūkesčių turinį ir raišką bei juos formuojančius veiksnius. Straipsnyje analizuojama 11 pusiau struktūruotų interviu su judėjimo negalią turinčiais 21–32 metų vyrais.
Tyrimas atskleidė, kad jauni judėjimo negalią turintys vyrai prieštarauja jų, kaip būsimų tėvų, nuvertinimui ir išsako norą susilaukti vaikų. Tačiau tėvystės planavimą jie atideda vėlesniam laikui, pirmenybę teikia siekiui įveikti negalią, patiria sunkumų užmezgant stabilią partnerystę, siekia baigti mokslus, nori daugiau laiko skirti savo pomėgiams ir laisvalaikiui bei pratęsti nepriklausomą gyvenimą. Kurdami tėvystės vizijas tyrime dalyvavę vyrai remiasi tiek „naujosios“, tiek tradicinės tėvystės modeliais, tačiau beveik visi jie įsivaizduoja save aktyviai dalyvausiančius priežiūrint ir auklėjant vaikus. Dauguma tyrimo dalyvių nepriima tėvystės kaip tam tikro nekintamo užduočių rinkinio, kurį turi atlikti vyrai – jų tėvystės modelis lankstesnis, atsižvelgiama į fizines galimybes. Tėvystės viziją tyrimo dalyviai formuoja reflektuodami santykį su savo tėvu ir remdamiesi savo vaikystės patirtimi šeimoje.