Nors pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje galėtume įvardyti kaip nepaprastai aktyvaus dvikalbių žodynų, tame tarpe ir tų, kuriuose lietuvių kalba yra pagrindinė, kūrimo ir leidybos periodą, teoriniai šio proceso aspektai ir problemos iki šiol praktiškai nebuvo aptarti. Tuo tarpu daugelio jų analizė turėtų ne tik teorinę, bet ir didžiulę praktinę reikšmę: atsižvelgus į dabar egzistuojančių žodynų trūkumus, būtų galima ateityje jų išvengti. Ko gero, viena iš labiausiai diskutuotinų sričių – tai žodynų antraštyno (visų antraštinių žodžių sąrašo, kuris prancūzų leksikografijoje vadinamas nomenklatūra) ir jo sąvado (visos kairiosios žodyno dalies, t. y. visko, ką reikia perteikti verčiamąja kalba) sudarymo problemos.
Šiame darbe norėtume panagrinėti vieną iš jų – tai taip vadinamosios “nenorminės” leksikos, kuri neretai lieka šešėlyje, įtraukimą į dvikalbius žodynus, kurių pagrindinė kalba yra lietuvių.