Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo nepakako vien įteisinti valdžios pokytį, kad naujoji autoritarinė santvarka įsitvirtintų. Reikėjo Lietuvos visuomenės paramos (ar bent nesipriešinimo) jai ir tarptautinės politinės bendruomenės pripažinimo. Siekiant abiejų tikslų, buvo svarbus Lenkijos vaidmuo. Kone visą tarpukarį Lenkijos grėsmė valstybingumui buvo itin svarbus Lietuvos gyventojų daugumą telkiantis siužetas, jis stipriai veikė ir šalies politinį gyvenimą. Nesunku įžvelgti paraleles tarp Lucjano Żeligowskio „maišto“ ir Klaipėdos sukilimo. Netgi autoritarinės santvarkos įvedimo laikas ir būdas Lietuvą taip pat labiau sieja su Lenkija, nei su kitomis Baltijos valstybėmis. Svarbiausia tarpukario Lenkijos politinio gyvenimo figūra, nuo 1926 m. − faktinis vadovas maršalas Józefas Piłsudskis – Lietuvoje simbolizavo gretimos valstybės ekspansionistinius planus ir galimo užpuolimo pavojų.