Nemaža dalis Europos šalių dėl įvairių politinių interesų per savo gyvavimo laikotarpį buvo aneksuotos kaimynių. Tuomet neretai naujovės kultūrinėje inkorporuotos šalies sferoje taikytos su tam tikromis išlygomis, nes aukštu kultūriniu lygiu bei pilietiniu sąmoningumu pasižyminti visuomenė traktuota kaip iš esmės pavojingesnė, linkusi šaliai inkorporatorei priešintis visuma. Nutuokiant grėsmę, naujai prijungtose teritorijose stengtasi transformuoti ir konstruoti tokį švietimo bei kultūrinės sklaidos modelį, kuris gebėtų daryti įtaką visuomenei ir pašalinti nestabilumą įvairių apribojimų, informacijos vienpusiškumo, o neretai ir brutaliais metodais. Paveldosauginėje plotmėje tai pasireikšdavo kaip vietinės kultūros palikimo ignoravimas ar tiesioginė destrukcija, tuo pat metu aukštinant ir puoselėjant šalies inkorporatorės istorijos versiją atitinkančias idėjas ir jas simbolizuojančius objektus. Tokio dirbtinio, paremto politiniu racionalumu modelio taikymas neišvengiamai palikdavo liūdnų padarinių vietos kultūrinėje terpėje, tačiau nuomonė, jog toks variantas – vienintelis, būtų ganėtinai šališka, nes esama ir švelnesnio režimo ar netgi teigiamu poveikiu pasižymėjusių kultūrinės sklaidos pavyzdžių.