Innovatory Features in Egill Skallagrímsson’s Poetry

Abstract

Straipsnyje aptariama X a. islandų skaldo Egilio Skalagrimsono poezija, jos naujovės lyginamos su tradicine skaldų poezija. Pagrindinė skaldų žanrinė forma yra panegirika valdovui (drápa), kuri dažniausiai kuriama sudėtingu silabiniu drotkveto metru. Jos bruožai – pastovus skiemenų skaičius, aliteracijos ir vidiniai rimai. Palyginti su hipertrofuota menine forma, panegirikų turinys gana skurdus: apdainuojama valdovo drąsa ir šlovė, jo pergalės. Skalagrimsono poezija yra išsaugota Egilio sagos tekstuose. Šalia „atskirųjų posmų“ (lausavísur) išliko trys poemos, kuriose atsiskleidžia poeto talentas. Poema Galvos išpirka sukurta naujovišku metru rúnhenda, kuriam būdingas galūninis rimas, nevartotas senosios islandų poezijos. Šią panegiriką skaldas kūrė priverstinai, todėl ji skamba kaip iššūkis valdovui, jos kapotas ritmas bei tradicinių poetinių figūrų (keningų) gausa sukuria distanciją tarp poeto ir šlovinamojo. Giesmė Arinbjornui ir Skaudi sūnų netektis irgi įdiegia tam tikrų naujovių. Poetas atsisako griežtų metrikos kanonų, renkasi maksimaliai laisvą poetinę formą, kad galėtų išsakyti savo mintis ir jausmus. Skaldų poezija dažniausiai krypsta į išorinį subjektą, o Egilis šiose poemose atsigręžia į save: šlovina draugystę, aprauda savo giminės išnykimą, apmąsto nueitą gyvenimo kelią ir artėjančią mirtį. Egilis pirmasis skaldų poezijoje pavartojo lyrinius ir eleginius motyvus, atsisakė tradicinių keningų ir sukūrė savitą poetinį stilių.