Nors fenomenologinė filosofija jau kurį laiką daro įtaką psichoterapeutų darbo metodams, galima teigti, kad pastarieji naudojasi egzistencialistinėmis fenomenologijos traktuotėmis, o štai pirminis, dar Edmundo Husserlio inicijuotas projektas išleidžiamas iš akių. Straipsnyje kaip tik ir užsibrėžiama grįžti prie pastarojo fenomenologijos supratimo, nagrinėjant metodologines psichologijos problemas bei nužymint galimas psichoterapijos perspektyvas. Pirmoje dalyje aptariamos metodologinės ir tipologinės psichoterapijos problemos. Teigiama, kad empirinė psichoterapija neteikia galimybių iš esmės užčiuopti ego struktūros – tikrosios žmogiškojo patyrimo ir atitinkamai psichinių konfliktų erdvės. Sykiu pateikiama fenomenologinė žinojimo traktuotė, psichologinio bet transcendentalinio ego perskyra bei kitos pamatinės, psichoterapijos uždavinius reformuluojančios fenomenologijos temos. Antroje dalyje kaip viena iš galimų fenomenologijos ir psichologijos koreliacijos perspektyvų pateikiama kritinė lyginamoji Sigmundo Freudo sąmonės ir pasąmonės bei „atitinkama“ Husserlio impresinės (produktyvios) ir reproduktyvios sąmonės teorijų analizė, nepamirštant, kad Freudo psichoanalizės jokiu būdu negalima tapatinti su psichoterapija apskritai. Parodoma, kad Husserlio žodynas leidžia naujai konstruktyviai perskaityti Freudo pastabas apie instinktyvaus skatulio teorijos dėsningumus bei represavimo mechanizmą. Trečioje dalyje glaustai suformuluojamos bendros fenomenologinės hermeneutikos rekomendacijos psichoterapeutams. Straipsnyje jokiu būdu neteigiama, kad fenomenologija gali ar turi pakeisti psichoterapiją, tačiau numatoma, kad kaip ir kiekviena teorinė-praktinė disciplina, psichoterapija gali ir turi atrasti fenomenologiją kaip savo atspirties ir plėtotės tašką.
Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, psichoterapija, psichologinis ir transcendentalinis ego, instinktyvus skatulys, psichiniai sutrikimai, reproduktyvi sąmonė.
E. Husserl’s Phenomenological Project and the Problems Concerning Psychotherapy
Mindaugas Briedis
Summary
Though phenomenological philosophy has influenced practitioners of psychotherapy for a long time, it is also true, that it was precisely existentialist approach to phenomenology that was exploited, while the whole initial project of phenomenology initiated by E. Husserl was almost forgotten. In this article I beckon to re-enter this initial understanding of phenomenology, considering methodological problems of psychology and laying down possible perspectives for psychotherapy.
First part of the article deals with the methodological problems of psychotherapy while raising the thesis that empirical psychotherapy in principle cannot grasp the ego-structure, misses the true depth of the human experience, which in turn is the real sphere of mental disorders. Hand in hand goes the phenomenological critique of the scientific approach and other phenomenological issues relevant to the reformulation of the goals of psychotherapy.
Second part of the article is dedicated to the one of many possible perspectives stemming from the correlation between phenomenology and psychotherapy, i.e. critical comparison of S. Freud’s consciousness and unconsciousness and “corresponding” theory of impressional (productive) and reproductive consciousness presented by Husserl. It is indicated that Husserl’s approach enables new and constructive reading of Freud’s theory of instinctual drive while keeping in mind, that Freud’s psychoanalysis cannot be identified with psychotherapy in general. However, the final part of the article suggests some methodological advices for mental care practice from the perspective of phenomenological hermeneutics.
Keywords: phenomenology, psychotherapy, psychological and transcendental ego, instinctive drive, mental disorders, reproductive consciousness.