Straipsnyje analizuojami ir interpretuojami Platono dialoge „Faidonas“ pateikti sielos nemirtingumo įrodymai. Platonas šiame dialoge siekia rekonstruoti sokratiškojo imperatyvo „Pasirūpink savo siela, kad ji taptų kuo geresnė“ prielaidas. Kadangi rūpestis siela kasdieniame gyvenime nepasiteisina, tai tenka ieškoti atpildo už tą rūpestį garantijų anapus šio gyvenimo, o tai ir numato sielos nemirtingumo prielaidą. Dialoge išskiriami keturi sielos nemirtingumo įrodymai – dialektinis, gnoseologinis, ontologinis bei aksiologinis. Rekonstruojama kiekvieno jū loginė struktūra ir prielaidos, kurias tematizuojant antikos mąstymo kontekstu atskleidžiamos kiekvieno įrodymo tiesioginės ir netiesioginės intencijos. Nagrinėjama ir antikoje populiarus požiūris, kad siela yra kūno daliū harmonija. Nurodoma, kad Platonas šį požiūrį aptaria ne tiek dėl savų konceptualinių sumetimų, kiek atiduodamas duoklę tokios sampratos populiarumui antikoje. Tačiau bene daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama aiškintis platoniškajai pažinimo sampratai. Parodoma, kad esminius pažinimo kaip atsiminimo sampratos ypatumus lemia graikiškojo mąstymo sinkretiškumas, savo ruožtu anonimizuojantis pažinimo subjektą. Straipsnis pradedamas ir baigiamas etiniais akcentais. Konstatuojama, kad Platono „Faidonas“ yra bene pirmasis mėginimas teoriškai pagrįsti etinę žmogaus elgseną ir kad jame jau nurodyti tik gerokai vėliau I. Kanto suformuluoti praktinio proto postulatai.
Reikšminiai žodžiai: pažinimas, atsiminimas, kasdienis mąstymas, etinis mąstymas, prasmė.
PHAIDON”: STRUCTURE AND MEANING OF THE PROOFS OF IMMORTALITY OF SOUL
Skirmantas Jankauskas
Summary
The paper deals with the proofs of immortality of soul in Plato’s ‘Phaidon’. It is demonstrated here that in the dialogue, Plato attempts to reconstruct theoretical premises of the Socratic imperative ‘first and chiefly care about the greatest improvement of the soul’. The concern with the quality of soul has no warrants of reward in everyday life, therefore, it is necessary to search for such warrants beyond this life, which implies the prerequisite of the immortality of soul. Four proofs of the immortality of soul are distinguished in the dialogue: dialectical, gnoseological, ontological ant axiological. The logical structure and the premises of every proof are reconstructed. The premises are thematized in the context of Greek thinking, and in this way the direct and indirect intentions of every proof are revealed. The popular Antique concept of the soul as a harmony of the parts of body is analyzed as well. It is pointed out that Plato deals with the concept not because of his own conceptual preoccupations but just paying a debt to the popularity of this concept in the Antique world. However, the focus of the paper centers upon the Platonic concept of knowledge. The author maintains that the essential features of the concept of knowledge as anamnesis are predetermined by the sincretic character of the Greek thinking that in its turn anonimizes the subject of knowledge. The paper begins and ends with ethical accents. It is stated here that ‘Phaidon’ could be treated as the first attempt to produce a theoretical foundation of ethical behavior and that therein the postulates of practical reason, as formulated much more later by I. Kant, are already distinguished.
Keywords: knowledge, anamnesis, everyday thinking, ethical thinking, sense.