Šiuo straipsniu įsiterpiama į diskusiją Heideggerio ir Platono filosofijų santykio nustatymo klausimu. Straipsnyje trimis pagrindiniais argumentais parodoma, kad Platono dialogų korpuse galima aptikti tokią tiesos sampratą, kuri atitinka heidegeriškąją. Parodoma, pirma, kad tiek Platonas, tiek Heideggeris panašiai aptarė klaidingos kalbos genezę bei tokios kalbos reikšmę ne-tiesai; antra, kad tiek Platonas, tiek Heideggeris tiesą supranta kaip – Heideggerio terminu tariant – nepaslėptį su jai priklausančia paslėptimi; ir, trečia, kad Platono tekstuose galima aptikti vėlyvojo Heideggerio apmąstomų tiesos kaip nepaslėpties „galimybės sąlygų“ struktūrinius atitikmenis.
Heidegger and Plato: The Concept of Truth
Tomas Nemunas Mickevičius
Summary
This article interferes into the discussion regarding the relationship between the philosophies of Heidegger and Plato. It argues for the thesis that in the corpus of Platonic dialogues it is possible to find a concept of truth which corresponds to the Heideggerian one. First, it is shown, that both Plato and Heidegger similarly describe the genesis of false language and it’s connectedness with un-truth. Secondly, it is shown that both Plato and Heidegger understand truth – to use a Heideggerian concept – as unconcealedness with concealedness
belonging to it. And finally, it is shown that in the works of Plato one can find structural equivalents of later Heidegger’s attempt to think over the “conditions of possibility” of truth as unconcealedness.