Dėl vangaus tarpsektorinio bendradarbiavimo kultūros paslaugų tinkamumas ir prieinamumas mūsų šalyje yra riboti; demenciją turintys asmenys turi menkas galimybes dalyvauti socialiniame gyvenime. Psichologinės pagalbos infrastruktūra šių asmenų globėjams remiasi į jų pačių pastangas burtis į Alzheimerio ligos klubus. Nesant demencijai atvirų bendruomenių (angl. dementia friendly communities) ir itin stokojant su tuo susijusių paslaugų, demenciją turintys asmenys ir jų globėjai patenka į socialinę atskirtį (Lithuania, Alzheimer Europe, 2017). Slauga namuose mažina globėjų gyvenimo kokybę; dėl prasto visuomenės informuotumo, bendruomenių palaikymo, visuomeninių iniciatyvų teikiančių paslaugas trūkumo Lietuvoje slaugomi asmenys ir slaugytojai-šeimos nariai išgyvena izoliaciją.