Publikacijoje nagrinėjami Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir Lietuvos Respublikos statybos įstatyme įtvirtintų teisės normų konkurenciniai aspektai, tvarkant architektūrinį ir urbanistinį paveldą. Atskleidžiama teisės normų taikymo specifika, analizuojant, kokios teisės normos ir kada taikytinos kaip lex specialis. Galiojantis kultūros paveldo apsaugos teisinis reguliavimas nėra aiškus ir nuoseklus – įstatymuose įtvirtintos sąvokos stokoja aiškumo, atskiros normos turi prieštaravimų, neatskirta kontroliuojančių institucijų kompetencija, yra teisinio reguliavimo spragų, o tai trukdo tinkamai tvarkyti architektūrinį ir urbanistinį paveldą, kelia teisės taikymo ir aiškinimo problemų.
In this publication, competitive aspects of rules of law (as set by the Law on Protection of Immovable Cultural Heritage of Republic of Lithuania and the Law on Construction of Republic of Lithuania) are analyzed in the context of management of architectural and urban heritage. Specifics of rules of law are revealed by analyzing which rules of law are applied as lex specialis in certain situations. Contemporary legal regulation of protection of cultural heritage is not clear nor consistent – concepts defined by laws lack clarity, different rules of law contradict one another, competences of managing institutions are not separated, there are flaws in legal regulation, all of which interferes with proper management of architectural and urban heritage and raises problems in application and interpretation of law.
bsp;