Šio straipsnio tikslas – apibūdinti sąvokos „piktnaudžiavimas teise“ turinį Europos Teisingumo Teismo (ETT) praktikoje, susijusioje su tiesioginiu apmokestinimu. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą sąvoką, siekė nubrėžti konceptualią ribą tarp „mokesčių sumažinimo“ ir „mokesčių vengimo“. Viena vertus, „mokesčių sumažinimas“ siejamas su atvejais, kai asmuo (ar įmonė) siekia, laikydamasis teisės aktų nuostatų, sumažinti mokesčius, kuriuos jis (arba ji) privalo mokėti. Atsižvelgiant į tai, kad teisė įtvirtinti tiesioginius mokesčius palikta ES valstybėms narėms, jos gali taikyti skirtingus pajamų ir / ar pelno mokesčių tarifus. Taigi, žvelgiant iš tarpvalstybinės pozicijos, mokesčių susimažinimas yra galimas dėl reguliacinės konkurencijos tarp nacionalinių mokesčių sistemų. Todėl fizinis ar juridinis asmuo gali nuspręsti vykdyti ekonominę veiklą kitoje valstybėje narėje nei jo (ar jos) gyvenamosios vietos (rezidavimo, įsisteigimo) valstybėje, tokiu būdu siekdamas gauti naudą dėl atitinkamų mokesčių sistemų skirtumų ar lengvatų. Kita vertus, ES pilietis negali remtis pagrindinėmis laisvėmis taip, kad tai sumažintų mokesčių sistemos valstybėje narėje, kurioje jis privalo mokėti mokesčius, efektyvumą. Laikas ir vėlgi ETT aiškiai pabrėžė, kad ES teisė nesaugo fizinių ar juridinių asmenų, siekiančių mokėti mažiau mokesčių, kurie sukuria teisines situacijas, dirbtinai patenkančias į pagrindinių laisvių taikymo sritį. Šioje publikacijoje, remiantis ETT sprendimais bylose Cadbury Schweppes, Thin Cap ir Glaxo Wellcome, apibūdinami žingsniai, kuriais nacionalinis teismas turi vadovautis nustatydamas, ar konkretus asmens elgesys yra piktnaudžiavimas teise.