Colloquia, 52, 2023, p. 202–201
ISSN 1822-3737 / eISSN 2783-6819
DOI: https://doi.org/10.51554/Coll.23.52.11
Received: 2023/12/05. Accepted: 2023/12/11
Copyright © 2023 Neringa Butnoriūtė. Published by the Institute of Lithuanian Literature and Folklore Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
Lapkričio 20 d. buvau nustebinta du kartus. Pirmą kartą, kai sužinojau, kad man paskirta Vytauto Kubiliaus premija. Šis įvertinimas – man didelė garbė. Antrą kartą, kai tą patį vakarą skaitydama pirmo kurso studentų darbus sužinojau, kad Vytautas Kubilius buvo ironiškas poetas.
Tai sužinojusi aš taip pat suglumau. Tačiau paaiškėjo, kad taip įvyko ne todėl, kad studentas supainiojo kūrėjo vardą su kito Kubiliaus, – taip galėjo būti. Studentas ieškojo medžiagos analizei, buvo taip paveiktas jo Kubiliaus tyrimo teiginių, kad, rašydamas apie pasirinktą poetą, kūrybos laurus netgi priskyrė literatūrologui. Ši komiška situacija parodė, kad nerašytas Kubiliaus dėsnis iš tikrųjų egzistuoja: nori ar ne, ši figūra per savo darbus filologą vis tiek užklups, susiras. Tai – neišvengiama.
Nesu išimtis. Įvairiais laikotarpiais man taip pat tenka skaityti jo tekstus. Paskutinįkart, kai prieš porą metų „Metų“ žurnalui skaitmeninau Vytauto Kubiliaus po Nepriklausomybės sukurtų tekstų archyvą. Su malonumu į jį pasinėriau. Nors tai tik viena iš Kubiliaus veiklos sričių, buvo nesunku vėl įsitikinti, kad šis literatūrologas priklausė tai saujai viešų asmenybių, kuriuos vadinu fenomenaliais literatūros gyvenimo mediatoriais. Iki šiol stebina, kaip jo tekstuose tarp mokslo rūpesčių nepasimesdavo ir asmeninis jautrumas. Kadangi jo straipsniai subjektyvumu šiek tiek koregavo akademinių tekstų rašymo ribas, atrodo, kad Kubilius sugebėjo kultūrinėje spaudoje susikurti tarsi salą, į kurią kviečiami įvairaus išsilavinimo skaitytojai. Žinau vos kelias asmenybes, kurioms pavyko taip pat adaptuoti, priartinti literatūrologiją, – ir tai negali nežavėti. O svarbiausia – kad ir kokio laikotarpio literatūra būtų Kubiliaus tekstų objektas, jo tekstai rašyti dabarčiai ir dažnai kalbėjo apie literatūrą dabartyje.
Simpatizuoju šioms kritiko savybėms. Šiandien žinau, kad tai yra nežmoniškų pastangų, įstabaus intelekto ir įgūdžių vaisius. Tačiau būtent jis masina, nes jame randu aistros ir kūrybiškumo. Niuansas, atrasta sąsaja, proceso gija man visada buvo įdomesni už bendrus bruožus.
Būtų įdomu žinoti, ką Kubilius kalbėtų apie šiandieninę lietuvių literatūrą, kuri išgyvena turbūt gražiausius laikus. O ką atsakytų aimanuojantiems, kad kritika tokių dienų vis dar nepatiria. Viliuosi, kad literatūrologas nebūtų aimanuotojas, nes jo darbai man liudijo kritinio kalbėjimo gyvybę.
Šiandien įprasta nuobodžiai konstatuoti, kad esame supami komercinio knygos gyvenimo. Tačiau tai neišvengiamai keičia kritikai keliamus lūkesčius. Jos funkcijos išsiplėtė tiek, kad net apnyko poreikis kalbėti kritiškai. Kartais dėl to atrodo, kad esame pasinėrę į šiltnamio būseną, kuri nuslopina poreikį kritiškai diskutuoti apie tekstą, tarsi tai būtų įžūli stichija, kuri gali sužaloti gležnus, egzotiškų, kartais išties impozantiškų augalų daigus. Manau, kad tiek populiarinimas, tiek kritinė diskusija dėl proceso turėtų sugyventi, tik siekdami skirtingų tikslų.
Ypač svarbu, kad kritikų pastangomis viešai stiprėtų nuslopintas kritinio kalbėjimo pulsas. Jau seniai sąmoningai pasirinkau savo tekstais prisidėti, bent pamėginti, kad jo būtų. Kol šio pulso nepalaikome, pasekmes jaučiu kaip dėstytoja, dirbanti universitete ir skaitanti apie ironišką poetą Kubilių, kaip skaitytoja, kuri pasiilgsta debatų apie knygas ne kaip apie naujienas, o kaip literatūros įvykius. Ilgiuosi ir kritikos tekstų, kuriuos taip įdomu skaityti dėl turinio, o ne dėl naujos knygos pasirodymo fakto. Tokį tekstą siekiu rašyti pati. Žinau, kad šiandien tai sunkesnis, ilgesnis, nebūtinai populiarus kelias, bet man jis yra pats įdomiausias. Jaučiu pagundą jį rinktis.
Sutinku, kad gera kritika kūriniui „parodo“ vietą. Tačiau ne tuo būdu, kai kritikavimas siejamas su kritiškumu ir pabrėžiamomis ydomis. Greičiau, kai kritika gali parodyti kūrinio galimybes. Literatūrologo kompetencija suteikia didelę kūrybinę terpę joms išskleisti. Man recenzija – išliekantis žanras, turintis lėto, bet neuždelsto veikimo mechanizmą. Niekada nesuabejojau jo galia iššauti bet kuriuo metu. Kaip ir pojūčiu, kad kritiką galima rašyti iš meilės, iš abejonės, kurios galėtų būti kritikos gyvybės požymis.
Labai džiaugiuosi, kad Vytauto Kubiliaus vardo premija telkia asmenis, kurie žino, kas yra tokia meilė literatūrai. Vertinu, kad pakvietėte būti šioje bendrijoje. Man tai didelis įvertinimas. Nuoširdžiai už jį dėkoju.
Neringa Butnoriūtė