Emocinis reaktyvumas ir proaktyvus veikimas bendruomenių paveldo praktikose Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje analizuojama Lietuvoje veikiančių paveldo bendruomenių veikla ir vaidmuo, formuojant kolektyvinę tapatybę ir kuriant pilietinės visuomenės pagrindus. Tyrimo pagrindą sudaro dvi atvejo studijos, susijusios su kultūrinio paveldo išsaugojimo praktikomis, kurios iliustruoja skirtingus bendruomenių mobilizacijos tipus, t. y. emocinę reakciją į grėsmę, veikiančią kaip pasipriešinimas svarbaus miško (Šilavoto Trakelio) kirtimui, ir proaktyvų veikimą, kai bendruomenė yra telkiama, inicijuojant apleisto Pumpėnų malūno revitalizaciją. Empiriniai duomenys surinkti iš bendruomenių „Facebook“ puslapių ir analizuoti pasitelkiant turinio ir sentimentų analizę, taip pat atliekant interviu su bendruomenės lyderiais. Analizė atskleidė, kaip paveldas tampa ne tik fiziniu, bet ir simboliniu ištekliumi, stiprinančiu bendruomenės sanglaudą ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje, o paveldo išsaugojimo atvejai yra glaudžiai susiję su bendruomenių narių vertybėmis, pasaulėžiūra ir emociniu prisirišimu prie konkrečių objektų, atsiskleidžiančiu per viešąją komunikaciją socialinėse medijose, paveldo vertinimus ir kultūrinę atmintį. Tyrimas leidžia geriau suprasti, kaip emocinis reaktyvumas ir proaktyvus veikimas sąveikauja bendruomenėse, kaip bendruomenės įprasmina kolektyvinius išgyvenimus ir kaip tai skatina bendruomenines veiklas bei pilietinio aktyvumo apraiškas „iš apačios į viršų“ bei „dalyvaujamojo paveldo“ principais grindžiamoje žmonių paveldosauginėje veikloje. Be to, jis padeda aiškiau suvokti paveldo bendruomenių vaidmenį formuojant atsparias, įtraukias ir kultūriškai tvirtas visuomenes Lietuvoje.