Straipsnyje teigiama, kad daugiau kaip dešimtmetį nekintantis sveikatos priežiūros įstaigos socialinio darbuotojo vaidmuo nebeatitinka senyvo amžiaus, negalią ir priklausomybes turinčių asmenų poreikių. Teorinėje dalyje aptariamos senatvėje didėjančios socialinės problemos, kurias iliustruoja empirinis tyrimas. Tyrimas atliktas taikant kokybinę aprašomąją fenomenologinę analizę, nagrinėjant vienos socialinės darbuotojos patirtį. Rezultatai atskleidė tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir teisinių mechanizmų stoką, dėl kurios didelių poreikių turintys klientai tampa „nepatogūs“ ir patiria socialinę atskirtį. Socialinė darbuotoja atsiduria emocinių ir etinių dilemų lauke, neturėdama pakankamų profesinės galios įrankių užtikrinti sklandų paciento perkėlimą į saugią globos aplinką.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.