Straipsnyje nagrinėjamas klausimas, kokią diskursyvinio subjekto sampratą numato psichoanalitinė literatūros interpretacija. Problemos aktualumą grindžia du prieštaravimo ryšiu susiję faktoriai: (i) psichoanalitinės literatūros kritikos klasikų tendencija susitelkti į autorių arba skaitytoją kaip paciento pakaitalą ir (ii) formalistų bei struktūralistų nuostata, jog diskursas virsta meno kūriniu tik tada, kai jį uždarome ir atsiejame nuo empirinės realybės, įskaitant ir kūrėją bei suvokėją. Ši situacija skatina išbandyti psichoanalitinės perspektyvos galimybes atsižvelgti į šį uždarumą, kuris, remiantis Gérard’o Genette’o poetikos teorijų sistema, siejamas su teksto fiktyvumu. Šiam tikslui pasitelkiamos trijų psichoanalizės klasikų – Sigmundo Freudo, Melanie Klein ir Jacques’o Lacano – perspektyvos, kurių pagrindu pateikiami trys požiūriai į tą patį kūrinį – Giedros Radvilavičiūtės esė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Tyrime prieinama išvada, jog Lacano konceptai pranoksta kitų teoretikų metodinius įrankius tuo, kad įgalina ir net skatina diskursyvinio subjekto atsiejimą nuo empirinio autoriaus. Ir nors tai grindžiama kitokia tikrovės samprata nei ta, kuri tradiciškai figūruoja eseistikos tyrimuose, tačiau tai leidžia ne suskliausti, o naujai iškelti bei spręsti pramano ir realybės ribos klausimą.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.