Tirdami kūniškumą Parulskio rinkinyje Nuogi drabužiai sprendžiame su paradigmine literatūrinio korpuso analize susijusią problemą: ar galima atskleisti iš skirtingų esė sudarytos visumos rišlumą remiantis viena temine izotopija? Analizuodami kūno figūras deriname semiotiką su psichoanalize, paaiškinančia, kaip sakytojo kūno dalys susijusios su jo būsenomis ir kas lemia tam tikrą savo kūno suvokimą. Subjekto kūno dalys – moteriškos ertmės ir vyriškos ataugos – a priori neturi reikšmės, o ją įgyja per santykį su individualiais ir grupiniais atlikėjais. Kaip parodė analizė, iš pavienių tekstų suformuotas rinkinys turi tam tikrą vientisą semantinį universumą. Jo rišlumą užtikrina kūno dalių, judėjimo ir seksualumo teminės izotopijos, o šių tarpusavio santykį padeda paaiškinti psichoanalitinė simbolinės kastracijos sąvoka. Ji atskleidžia, kaip Parulskio tekstuose susikuria semantinis ryšys tarp keleriopo nerimo: baimės prarasti kūno dalis, nerimo dėl seksualinių santykių ir kelionių baimės. Analizė parodo, kad kūniškumo supratimą lemia ne sielos / kūno dichotomija, į kurią nurodo Parulskio kritikai, o skaidytumo / vientisumo semantinė kategorija. Ji susijusi su neišsprendžiama dilema: ar savo kūno vientisumą galima išsaugoti būnant vienam, ar tik kartu su moterimi sudarant androginišką vienovę?
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.