Semiotika ISSN 1392-0219 | eISSN 2424-547X
2025, vol. 20, p. 54–77 DOI: https://doi.org/10.15388/Semiotika.2025.3

Apie pyktį

Leksinės semantikos studija

Algirdas Julius Greimas

Received: 15/9/2025. Accepted: 10/11/2025.
Copyright © 2025 Algirdas Julius Greimas. Translation from French copyright © 2025 Kęstutis Nastopka. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

1. Įvadas

1. 1. Metodologinis pasirinkimas

Pradedant tirti pyktį svarbu tinkamai pasirinkti leksemų matmenis. Visiems žinoma, kad leksemos dažnai – tereikia pradėti jas aiškinti – pasirodo esančios santrumpos (condensations), atitinkančios labai kompleksiškas diskursines ir naratyvines struktūras. Mūsų neturėtų varžyti tai, kad pasakymo-diskurso viduje esama išplėtimų (expansions), kurie daugiau ar mažiau išskleistai ir ištęstai atkartoja tas pačias struktūras, veikiau priešingai: kadangi tai – matmenų, o ne prigimties skirtumas, lekseminiai aprašymai gali taupiu būdu sudaryti numatymo modelius tolesnei diskursinei analizei.

Vis dėlto šie aprašymai, kaip matome, priklauso prancūzų kultūros arealui. Kokiais keliais ir būdais būtų galima išeiti už šių rėmų apibendrinant gautus modelius – atskira problema.

Priešingai taksonominei ir klasifikacinei prieigai, kurios laikėsi dauguma klasikinių epochų filosofų, kurdami savąsias pasijų teorijas, mūsų tyrinėjimas bus aiškiai sintagminis ir dažnai net sintaksinis1. Tiesa, tokiõs „paprastos“ pasijos kaip šykštumas, kuri laikoma viena iš „pasijų objektui“, tyrimas leido – siekiant ją paaiškinti – postuluoti sakinio modelį, o štai tokios „sudėtingos“ pasijos kaip pyktis atveju susiduriame su diskursine sekvencija, sudaryta iš būvių ir veikimų sampynos, kurią būtina iškomponuoti, norint joje atpažinti autonominius sintagminius vienetus, o paskui perkomponuoti į pasijinę konfigūraciją, kurią galėtume laikyti [pykčio] pasijos apibrėžimu. Šia studija ir siekiame nustatyti tokią (prancūziško) pykčio konfigūraciją.

1. 2. Leksikografinės aproksimacijos

Paėmus tokį pykčio apibrėžimą, koks teikiamas žodynuose (patogumo dėlei visąlaik naudosimės prancūzų kalbos žodynu Petit Robert):

▪ „smarkus apmaudas, lydimas agresyvumo“,

centriniu numanomos „pykčio“ sekvencijos elementu galima laikyti leksemą apmaudas (mécontentement): tai, be jokios abejonės, pasijinė būsena, savo ruožtu apibrėžiama kaip „kankinantis jausmas“ (sentiment pénible).

Ši centrinė leksema atskirai leidžia nagrinėti:

– tai, kas būna paskiau ir lydi apmaudą, – agresyvumas;
– tai, kas būna anksčiau ir pirmiau, – frustracija, nes apmaudas yra – dar kartą pasiremkime žodynu – „kankinantis jausmas dėl to, kad buvo apvilti (frustré) puoselėti lūkesčiai ir atimtos teisės“.

Pirmoji aproksimacija būtų teiginys, kad pyktis reiškiasi kaip sekvencija, sudaryta iš šios sekos:

▪ „frustracija“ → „apmaudas“ → „agresyvumas“.

Ženkime dar vieną žingsnį. Subjektas (kurį apima pyktis) jaučia, kad „jo viltys buvo nepateisintos, o teisės atimtos“, kadangi ši frustracijos būsena eina po nefrustracijos būsenos (arba veikiau logiškai ją presuponuoja), kuri yra ankstesnė ir kurioje subjektas, priešingai, turi ir vilčių, ir teisių.

Šitaip dar iki frustracijos ištakose atrandame mūsų nagrinėjamos pasijos „pradinę būseną“, ab quo būseną. Vėliau matysime, kad galutinės būsenos problema iškils visai kitokiu pavidalu.

2. Lūkestis

Pradinė būsena, nuo kurios, atrodo, prasideda pykčio kaip pasijos istorija, nėra neutrali, tai jau gerokai modalizuoto subjekto būsena.

Antai pažiūrėję, kaip apibrėžiamas veiksmažodis frustrer, randame du dalykus:

(a) frustrer reiškia „atimti iš ko nors kokią nors gėrybę, gerbūvį, naudą“, t. y. atskirti jį nuo vertės objekto arba palaikyti jo disjunkciją su tuo objektu;

(b) o toliau apibrėžiama taip: (atimti kokią nors gėrybę, gerbūvį arba naudą)

– „kurią jis turėjo teisę gauti“,
– „kurios jis manė galįs tikėtis“, o tai jau rodo ne subjekto ir vertės objekto santykį, bet kvazisutartinį santykį su kitu subjektu, ir šis santykis pasirodo nutrauktas. Kad čia nereikėtų nagrinėti apvilto subjekto „teisių“ ir „vilčių“, pasinaudokime leksikografijos metodu, atkreipdami dėmesį į tai, ką žodynas siūlo kaip veiksmažodžio frustrer sinonimą – décevoir (nuvilti). O „nuvilti“ apibrėžiamas kaip „neatliepti į (lūkestį)“2, ir toks apibrėžimas yra pakankamai bendras, jis leidžia suprasti apvilto-nuvilto3 subjekto „teises“ ir „viltis“, tad pateikia mums šnekamosios kalbos žodį – lūkestis – tinkamai pakeičiantį šiek tiek pretenzingą terminą frustracija.

Dabar, panaudodami tai, ką gavome analizuodami apibrėžimus, ir siekdami atidesnio tyrimo, galime skirti dvi lūkesčio rūšis:

– paprastąjį lūkestį, susiejantį subjektą su vertės objektu;
– patiklųjį lūkestį, kuris be to dar suponuoja modalinį santykį su kitu subjektu.

2. 1. Paprastasis lūkestis

Inter-subjektinio patiklumo santykį kol kas palikus nuošalyje, galima sakyti, kad paprastasis lūkestis pirmiausia susijęs su subjekto modalizavimu, kurį galima apibūdinti taip:

▪ /norėjimas būti sujungtam/.

Tai jį atskiria, pavyzdžiui, nuo „šykštaus“ subjekto, kuris nusakomas taip:

▪ /norėjimas susijungti/.

Šiuo atveju modalinė kompetencija įrašoma nepakitusi į naratyvinę veikimo4 programą (NP). Taigi, šalia veikimo pasijų, kurias reprezentuoja šykštumas, susiduriame su buvimo veikiamam pasija, t. y. pasija senąja etimologine šio žodžio prasme – kęsmu.

Gali kilti klausimas, ar perskyra veikti vs būti veikiamam negali sudaryti homologinio santykio su jau seniai įvesta perskyra veikimo subjektas vs būsenos subjektas5. Pamėginkime suvokti, kaip jos funkcionuoja. Kai kalbame apie modalizuotą veikimo subjektą, t. y. kompetentingą pereiti prie veiksmo, sakome, kad toks subjektas yra aktualizuotas. O po atlikties, kai subjekto veikimas jau užbaigtas, jį laikysime realizuotu subjektu. Tačiau toks realizuotas subjektas yra ne veikimo, o būsenos subjektas, nes jis sujungtas su savo objektu. O jei taip, galime teisėtai klausti, kokiame „būvyje“ yra būsenos subjektas tuo momentu, kai aktualizuojasi veikimo subjektas, t. y. tada, kai jis dar nėra sujungtas su vertės objektu, bet „nori“ tokios konjunkcijos, tik ne kaip veikimo, o kaip būsenos subjektas, geidžiantis, kad šią konjunkciją atliktų veikimo subjektas. Kitaip tariant, būsenos subjektas iš pradžių būna aktualizuojamas – aprūpintas /norėjimo būti sujungtam/ modalumu, ir tik po to jis būna realizuojamas – sujungiamas su vertės objektu, ir ši konjunkcija užtikrina jo semiotinį buvimą.

- - -

Pastaba. Greta /norėjimo būti sujungtam/ nesunku numatyti paralelinę /privalėjimo būti sujungtam/ poziciją, kuri gali būti leksikalizuota kaip „fatališkumas“.

Šitaip jau matome pasirodant dvi pirmąsias būsenos subjektų pozicijas, kurias greitosiomis apibūdintume priešpriešomis, priklausančiomis

– semionaratyviniam lygmeniui:

/disjunkcija/ vs /konjunkcija/
/aktualizuota/ vs /realizuota/

– diskursiniam lygmeniui:

/įtampa/ vs /atvanga/
/„lūkestis“/ vs /„ pasitenkinimas“/.

Sumanymas, kaip matyti, nemenkas: lygiagrečiai su veikimo subjekto taku, sudarytu iš kompetencijos įgijimų ir įgyvendinamų atlikčių, reikia paaiškinti panašų būsenos subjekto taką, pasireiškiantį tam tikra „sielos būsenų“ seka, apimančia pakilimus ir nuopuolius.

Lūkesčio pasija savo ruožtu gali būti nusakyta taip:

▪ S1 norėjimas [S2 → (S1 ∩ Ov),

kur S1 yra būsenos subjektas, o S2 – veikimo subjektas.

- - -

Pastaba. Patikslinsime, nors tai ir savaime suprantama, kad veikimo subjektas gali arba sutapti su tuo pačiu atlikėju kaip ir būsenos sub­jektas, arba gali būti nepriklausomas atlikėjas.

2. 2. Patiklusis lūkestis

Dabar pats laikas sugrįžti atgal ir panagrinėti ankstesnę už frustraciją subjekto būseną. Remdamiesi žodynais, kuriuos mėginome interpretuoti labai apibendrintai, iš tikrųjų matėme, jog tokią būseną apibūdina dvejopas santykis, kuris būsenos subjektą susieja, viena vertus, su vertės objektu, o kita vertus – su veikimo subjektu. Iki šiol apsiribojome pasakydami, jog pastarasis santykis yra intersubjektinis ir modalinis. Pamėginsime šią problemą kiek patikslinti.

Iš tiesų subjekto lūkestis nėra koks nors paprastas pageidavimas, jis ateina iš ankstesnio fono, kurį sudaro pasitikėjimas: būsenos subjektas „mano galįs pasikliauti“ veikimo subjektu įgyvendindamas „savo viltis“ ir / arba „savo teises“. „Teises“ grindžiančio santykio sutartinis pobūdis yra akivaizdus, bet taip pat ir tikėjimosi įpareigojantis pobūdis – „manymas, kad tai (ko trokštama) privalo būti įgyvendinta“ – netrunka pasirodyti, vos tik nugrandome jo lekseminį paviršių. Kalbėkime tiesiai: ir vienu, ir kitu atveju esame priversti konstatuoti esant deontinį modalumą /privalėjimą daryti/, priskiriamą veikimo subjektui.

Tik čia negalima kalbėti apie tikrą pasitikėjimo sutartį ar kokią nors pseudosutartį. Galbūt galėtume ją laikyti vaizduotine sutartimi, nes kai ji sudaroma ar, tikriau, pripažįstama, veikimo subjektas nebūna niekaip angažavęsis, jo deontinis modalizavimas yra būsenos subjekto „vaizduotės“ padarinys.

Čia susiduriame su nauju semiotinės veiklos matmeniu, kuris iki šiol nesusilaukė didesnio tyrinėtojų dėmesio. Iš tikrųjų čia turime reikalą su konstruojamais simuliakrais, t. y. tais vaizduotiniais objektais, kuriuos subjektas projektuoja anapus savęs. Nors jie ir neturi jokio intersubjektinio pagrindo, vis dėlto veiksmingai lemia pačią intersubjektinę elgseną. Ar kalbėtume apie pasitikėjimą kitu asmeniu, ar apie pasitikėjimą savimi (kai būsenos subjektas yra sinkretiškas su veikimo subjektu), vis tiek tai yra patiklus santykis tarp subjekto ir jo susikurto simuliakro, o ne intersubjektinis santykis.

- - -

Pastaba. Pasitikėjimas gali būti daugiau ar mažiau „pagrįstas“, jis gali būti arba „spontaniškas“, arba remtis pasikartojančiu patyrimu. Tai atskira simuliakro konstravimo, o ne jo intersubjektinio vartojimo problema.

Pavadinus tikėjimu – žinoma, laikinai – tą patiklumo santykį tarp subjekto ir jo sukonstruoto simuliakro, kurį jis tapatina su „tikru“ veikimo subjektu, galima mėginti apibrėžti patiklųjį lūkestį, kuris nėra vien /norėjimas būti sujungtam/, t. y.

▪ S1 norėjimas [S2 → (S1 ∩ Ov)],

bet tuo pat metu tai ir tikėjimas konjunktyvine veikimo subjekto pareiga:

▪ S1 tikėjimas [S2 privalėjimas (S1 ∩ Ov)].

2. 3. Realizacija

2. 3. 1. Pasitenkinimas

Subjekto S1 pasijinę būseną, vadinamą lūkesčiu, sutrikdo S2 įsikišimas. Šis veikimo subjektas, kurio pasijinis statusas priklauso visai kitai (dosnaus kilniadvasiškumo ir kenksmingumo, apgaulės ir tiesosakos ir t. t.) problematikai, vykdydamas savo NP kažką suteikia (ir nesuteikia), o tai savo ruožtu paskatins būsenos subjekto realizavimąsi arba nesirealizavimą.

Šio veikimo ir šios būsenos leksinis įvardijimas prancūzų kalba sukelia akivaizdžią painiavą, kurią lengva išnarplioti. Iš tikrųjų leksemos

satisfaction: „(poreikio, troškimo) patenkinimo veiksmas“,
contentement (patenkinimas, buvimas patenkintam): „poreikių patenkinimo, numalšinimo veiksmas“,

kurių apibrėžimai kuo ramiausiai sukasi ratu, žymi S2 veikimą grynu pavidalu be jokios modalizacijos. Tačiau po tuo pačiu leksiniu apvalkalu slypi ir kita semema, tik ji jau žymi ne S2 veiksmą, o jo rezultatą, kuris rūpi S1:

satisfaction: „malonumas, patiriamas, kai išsipildo tai, ko laukiama, trokštama arba tiesiog pageidaujama“.

Todėl prie veikimo rezultato – subjekto konjunkcijos su vertės objektu – prisideda tam tikras „malonumas“, vadinamas pasitenkinimu: lūkestį, kurį žymėjo /įtampa/, apibūdinanti /norėjimą būti/, dabar lydi to „buvimo“ realizavimas, /atvanga/, kurią pavadinsime /pasitenkinimu/, aišku, nepamiršdami, kad jis tėra viena iš galimų lūkesčio baigčių.

2. 3. 2. Kantrumas

Prisimenant, kad „pasijos“, kurias dabar nagrinėjame, yra būsenos subjekto, t. y. veiksmo patyrėjo (patient), pasijos ir jų realizavimas ar nerealizavimas priklauso nuo veikimo subjekto, arba agento, dera stabtelėti ir prie pačios kantrybės (patience) sąvokos jau vien dėl to, kad ji priklauso tai pačiai etimologinei ir konceptualinei šeimai, kaip ir pasija, kęsmas (passion).

Sakoma, kad kantrumas – tai „to, kuris moka ramiai laukti, dvasinis nusiteikimas“. Kantrumas glaudžiai susijęs su lūkesčiu, laukimu, kuriam jis būdingas nuo pradžios iki galo. Galima sakyti, jog užpildydamas erdvę tarp aktualizuoto ir realizuoto (ar nerealizuoto) būsenos subjekto, kantrumas yra tokios pat apimties kaip laukimas. Tačiau savo antonimo nekantrumas atžvilgiu kantrumas iškart pasireiškia kaip kažkas kita nei laukimas, o konkrečiai – kaip „to, kuris moka laukti, dvasinis nusiteikimas“, todėl jis priešinamas tam, kuris to daryti nemoka. Vis dėlto „mokėjimas laukti“ – tai paviršinė leksinė raiška, o modalumas, kurį ji atitinka, yra ne
/mokėjimas daryti/ (pavyzdžiui, skaičiuoti aveles, kai nepavyksta užmigti), o /galėjimas būti/.

Toks „dvasinis nusiteikimas“, kuriame atpažįstame /galėjimo būti/ modalumą, laukimo atžvilgiu yra autonomiškas. Laukimas, lūkesčio turėjimas, sakytume, čia yra atsitiktinė pasija, jis priklauso nuo tos NP, į kurią subjektas yra įtrauktas, o kantrumas, kuriuo siekiama apskritai buvimo pastovumo, pasitelkiamas tam, kad griebtųsi lūkesčio. Lygiai taip pat jis galėtų siekti išsilaikyti, bet tik jau kitu vardu, užvaldydamas ilgai trunkančią pasitenkinimo būseną. Čia turime atvejį, kai vienas modalumas modalizuoja kitą: galėjimas modalizuoja norėjimą ir gaunamas /galėjimas norėti būti/.

Tačiau gali kilti klausimas dėl veiksmo patyrėjo kantrumo6: kuriuo momentu galima sakyti, kad jis pradeda „nekantrauti“, kad „praranda kantrybę“, „prieina savo kantrybės ribą“?

Šitaip formuluojama problema susijusi su netolydumo įvedimu į trukmę, su pasijinio gyvenimo segmentavimu atkarpomis, o kasdienybėje mums tai atrodo kaip įtampų ir atvangų, nesmagumų ir atsipalaidavimų bangavimas. Į galvą ateina du atvejai – vienas paprastas, kitas išskirtinis, – kurie galėtų paaiškinti tokius tolydumo pertrūkius:

– kai subjektas veiksmo patyrėjas yra sinkretiškas su kognityviniu subjektu, informuotu apie veikimo subjekto NP plėtotę ir galimą jo programos planą;

– kai įtampa, būdinga kantriam laukimui ir papildomai determinuota intensyvumo kategorijos, pasiekia kraštutinį tašką ar, dar daugiau, virsta nepakenčiama ir skatina (su)žinojimą apie tai, kad veikimo subjekto NP nebus realizuota.

Abiem atvejais būtent žinojimas – pirmuoju atveju ankstesnis už pasiją, antruoju paskesnis – sukelia pasijos tėkmės pertrūkį.

2. 3. 3. Nepasitenkinimas ir nusivylimas

Nesmagumą, atsirandantį po šio pertrūkio, šio modalinio šoko tarp vis dar esančio /norėjimo būti sujungtam/ ir jį užgožiančio
/žinojimo, kad nesi sujungtas/, pavadinsime nepasitenkinimu, sudarančiu simetriją pasitenkinimui, kurio tikėtasi. Šį žodį renkamės iš daugybės parasinonimų, tokių kaip „sukeliamas diskomfortas“ (contrariété) ar „nemalonumas“ (déplaisir). Norint sužinoti, ar nepasitenkinimas tėra prasminis efektas, atsiradęs dėl tokio modalinio nesuderinamumo, ar jis sukelia subtilesnį „pasijinį judėjimą“, reikia nuodugnesnės analizės, nagrinėjančios išplėtotas diskursines sekvencijas. Čia kol kas pakaks tik nurodyti nepasitenkinimo vietą bendroje pasijinių įvykių sąrangoje.

Vis dėlto reikia pažymėti dar vieną aplinkybę, susijusią su intensyvumo vaidmeniu: susidaro įspūdis, jog dažnai esama tiesioginio ryšio tarp laukimo intensyvumo („pageidavimas“, „linkėjimas“, „viltis“, „troškimas“, „geidimas“, „noras“ ir t. t.) ir atitinkamo nepasitenkinimo laipsnio, kurį nulemia lūkesčio nerealizavimas.

Prie nepasitenkinimo, atsirandančio tada, kai nesuteikiamas vertės objektas, kartais prisideda dar ir kitas nesmagumas, kurį sukelia veikimo subjekto elgsena, aiškinama kaip neatitinkanti lūkesčio. Nesulaukiama elgesio, kuris patikliai laukiančio subjekto požiūriu buvo modalizuotas /privalėjimu daryti/, ir tada būsenos subjekto tikėjimas iš karto pasirodo nepateisintas. Iš čia kyla nusivylimas kaip pasitikėjimo krizė dviem požiūriais: ne tik todėl, kad S2 nepateisino7 jam suteikto pasitikėjimo, bet taip pat – ir galbūt pirmiausia – todėl, kad S1 gali save kaltinti už ne tam duotą pasitikėjimą.

Šias dviejų pavidalų disforijas, drauge paėmus, sukelia „frustracija“. Anot žodynų, jos sudaro tą „ūmų apmaudą“, kuris galiausiai sukelia pykčio protrūkį.

3. Apmaudas

3. 1. Pasijinė šerdis

Pykčiui tyrinėti pasitelkę žodynų teikiamas apibrėžtis, pirmąja aproksimacija nustatėme šiuos tris segmentus:

▪ „frustracija“ → „apmaudas“ → „agresyvumas“,

kurių seka turi sudaryti „pykčio“ pasijos sintagmą. Apmaudas, prie kurio dabar priėjome, čia reiškiasi kaip savotiška pasijinė šerdis, ant kurios užmaunamos ankstesnės struktūros ir taip įgalinamas vėlesnių struktūrų plėtojimasis.

Paaiškinkime. Mūsų apibrėžtas nepasitenkinimas pasirodo kaip baigiamasis diskurso NP aspektas: kaip matėme, tai subjekto ir vertės objekto nekonjunkcijos rezultatas. Tačiau šis baigiamasis būvis beveik visiškai priartėja prie įžanginio būvio ir kyla rizika, kad jie susilies. Įžanginis būvis diskursyviai atitinka disjunkcijos būvį naratyviniame lygmenyje. Kitaip tariant,

A foreign language text with a diagram. Description generated by AI

Nekonjunkcija susiliečia su disjunkcija, nes diskursiniame lyg­menyje pabaigos aspektas kai kuriais atvejais gali būti suprastas kaip įžanginis aspektas, o pasijų plotmėje nepasitenkinimas gali transformuotis į stokos jausmą.

- - -

Pastaba. Šių dviejų „jausmų“ nederėtų painioti: galima įsivaizduoti tęsinio neturintį nepasitenkinimą, tolydžio silpnėjantį ir virstantį rezig­nacija, susitaikymu.

Toks stokos jausmas ypatingas tuo, kad jis tam tikromis aplinkybėmis gali būti dingstis sukurti stokos pašalinimo NP. Šitaip jis visiškai pateisina šerdies vaidmenį, kurį ką tik priskyrėme „apmaudo“ segmentui. Vis dėlto būtina šį tą patikslinti: skirtumas, kurį nustatėme tarp dviejų lūkesčių – paprastojo ir patikliojo – ir tarp dviejų apmaudų – nepasitenkinimo ir nusivylimo – turi būti išlaikytas iki galo, nes tai leistų skirtingai traktuoti objektinę stoką (vertės objekto stoką) ir patiklumo stoką (ar „pasitikėjimo krizę“). Ši dvejopa stoka aidu atkartoja Proppo pasakojimo pradinę situaciją, kai prie pirmosios stokos (ji vadinama būtent šiuo žodžiu ir kyla dėl vertės objekto „pavogimo“) prisideda kita, susijusi su patiklumu (tai draudimą pažeidžiančių vaikų „išdavystė“).

3. 2. Išplėstas semantinis laukas

Norint turėti aiškesnį vaizdą, kai patalpiname leksemą pyktis platesniame, tegu ir apytikriame, semantiniame lauke, pakanka, lyginant skirtingas apibrėžtis, suspenduoti (palikti nuošalėje) „apmaudo“ papildomą determinuotumą tęstiniu aspektu (ilga vs trumpa trukmė), kad gautume tokius „parasinonimus“:

– kartėlis (amertume): „ilgalaikis liūdesio, sumišusio su gaižuliu, jausmas, susijęs su pažeminimu, nusivylimu, likimo skriauda“;
– gaižulys (rancœur): „kartėlis, išliekantis praradus iliuzijas, patyrus neteisybę ir t. t“

Štai jums pavyzdžiai ilgalaikio „suspenduoto“ pykčio, nepasitenkinimo ir netgi nusivylimo, kurie vis dėlto nepavirsta stokos jausmu, turinčiu programuotas sekas.

- - -

Pastaba. Čia reikia pažymėti, kad visų šių įvardijimų seminiam branduoliui būdingas fiziologiškumas, susijęs su skanavimo jusle – kartumo ir aitrumo (rance) prieskoniu8.

O štai kitose „parasinoniminėse“ apibrėžtyse, priešingai, randame stoką ir net naratyvinės programos užuomazgas:

– skriaudos nepamiršimas (ressentiment): „nedraugiškas patirto blogio, nuostolių prisiminimas“;
– pagieža (rancune): „neatstojantis įžeidimo, patirtos žalos prisiminimas, lydimas priešiškumo ir troškimo atkeršyti“.

Matome, kad šitaip išplėtę semantinį lauką anaiptol nenutolstame nuo pykčio apibrėžties, bet, priešingai, artėjame prie jos: nedraugiškumas, priešiškumas, lydintys šį ilgalaikį apmaudą (apibrėžiamą kaip esamas „prisiminimas“), giminingi „agresyvumui“, įeinančiam į pykčio apibrėžtį. Beje, reikia pažymėti, kad Rolando giesmėje pagieža tiesiog ir reiškia „užgniaužtą pyktį“.

Aptiktas giminingumas šioje apmaudo palydoje galėtų būti pavadintas piktavališkumu (malveillance) – „ilgalaikiu jausmu“, panašiai kaip žodynas apibrėžia ir nedraugiškumą (animosité). Ir iš tiesų viskas vyksta taip, tarsi dėl apvilto lūkesčio geranoriškumas (bienveillance), būdingas intersubjektiniams pasitikėjimo santykiams, užleistų vietą piktavališkumui, valdančiam naujus santykius, tarsi sutartinius santykius būtų pakeitę poleminiai santykiai. Juk nedraugiškumas, kaip sako žodynas, yra „ilgalaikis piktavališkumo jausmas, polinkis kam nors kenkti“. Šitaip dar kartą grįžtame prie intersubjektyvumo pasijinės sandaros, kur greta kilniadvasiškumo atrandame kenkėjiškumą.

Atrodo, kad šioje priešpriešoje

geranoriškumas vs piktavališkumas

pozityviai ir negatyviai artikuliuojamas subjekto /norėjimas daryti/ jo intersubjektiniuose santykiuose. Vis dėlto, nors piktavališkumas toli gražu nėra tokia norėjimo (valios) logikos operacija, kuri reikštųsi kaip paprasta ženklų inversija, čia nagrinėjamu atveju jis paaiškinamas kaip pradinis /norėjimas daryti/, kylantis iš pasijinės būsenos, o ne iš veikimo, ir šitaip papildantis mūsų jau pradėtą sudarinėti veikimo subjekto pasirodymo sąlygų inventorių. Matėme, kad nusivylimas gali sukelti patiklumo stokos jausmą. Dabar matome, kaip remiantis šiuo stokos jausmu rutuliojasi norėjimas daryti – modalumas, įeinantis į veikimo subjekto kompetencijos sudėtį.

Tačiau būtina pabrėžti, kad toks aprašymas nepretenduoja paaiškinti kokį nors priežastingumą. Tai tėra pastanga inventorizuoti tuos semionaratyvinius vienetus, kurie sąlygoja patį „stebuklą“ – veikimo subjekto pasirodymą.

3. 3. Kitas

Norėjimas daryti, kurį ką tik atpažinome, dar nepriklauso modalinei subjekto kompetencijai. Toks norėjimas, jei jo nelydi aktualizuojantys galėjimo arba žinojimo (mokėjimo) modalumai, jei nėra NP, į kurią įeitų veikimas, kol kas tėra virtualumas ir žiojinti kiaurymė. Daugių daugiausia galėtume pasakyti, kad jis turi kryptį – tam tikrą aktantinę kryptį, kylančią iš pirma jos einančios semionaratyvinių priemonių visumos: tai negatyvus norėjimas veikti, nukreiptas į kitą subjektą, kuris atsakingas už nusivylimą bei stoką. Galima net sakyti, kad kaip tik šitas kryptingumas ir padės parengti NP; dar daugiau, kad tas kitas subjektas, į kurį taikomasi, jau iš karto yra presuponuojamas, kad jis yra būtina veikimo subjekto pasirodymo sąlyga.

Nagrinėjant aktantinę įrangą, besireiškiančią bendrojoje naratyvinėje schemoje, galima pamėginti patikslinti, kuris iš semantinių aktantų galėtų užimti to kito subjekto vietą. Čia aiškiai išryškėja dvi viena kitai prieštaraujančios galimybės:

– subjektas, išprovokavęs „piktavališkumo jausmą“, gali būti aktantas lėmėjas; tada subjekto norėjimas daryti įeis į maišto NP (žr. Jacques’o Fontanille analizę), apimančią lėmėjo atmetimą ir naujos aksiologijos ieškojimą;

– subjektas, sužadinęs piktavališkumą, gali būti aktantas antisubjektas; tada norėjimas daryti bus keršto NP išeities taškas.

3. 4. Įžeidimas

Ką tik matėme, kad pagieža – šis „užgniaužtas pyktis“ viduramžiškąja prasme, t. y. kaip nusivylimas, – yra lydima „priešiškumo ir troškimo atkeršyti“. Interpretuodami priešiškumą kaip „piktavališkumą“, galėjome jį panaudoti pykčio komponentų inventoriui sudaryti. Belieka dar iš arčiau panagrinėti „keršto troškimą“.

Ta proga pažvelgus į žodynus matyti, kad kerštas apibrėžiamas kaip „atsakas į įžeidimą“. Vadinasi, remiantis bent daliniu tapatumu, galima suartinti nu(si)vylimą ir į(si)žeidimą.

Veiksmažodis įžeisti, „užgauti kieno nors orumą (garbę, savimeilę)“, pirmiausia analizuotinas kaip struktūra iš dviejų aktantų: būsenos subjektą, t. y. įžeistąjį, „užgauna“ veikimo subjektas – įžeidėjas. Tokia pat aktantinė įranga, kaip matėme, leidžia paaiškinti nuvylimą. Abiem atvejais būsenos subjektas yra „aukos“ padėtyje, o jį nusakanti pasijinė būsena yra nepasitenkinimas, daugiau mažiau aštrus skausmas.

Tačiau juos pirmiausia skiria tai, kad įžeidimo atveju kančią sukelia veikimo subjekto veiksmas, o nuvylimo atveju, priešingai, veikimo subjekto neveiklumas. Tačiau ir vėl, vien tik savo aktyviu ar neaktyviu, neveikliu buvimu veikimo subjektas išprovokuoja atsaką, kuris iš pradžių įgyja piktavališkumo, o po to keršto pavidalą. Tas atsakas gali siekti net dar toliau: jis gali išprovokuoti perėjimą prie veiksmo ir susiformuoti į atitinkamą NP. O tai skatina tyrinėtoją paaiškinti naują atsakančiojo subjekto statusą.

Veiksmažodis įžeisti prancūzų kalboje turi daug parasinonimų: offenser (įžeisti) → blesser (sužeisti, užgauti) → vexer (užgauti) → fâcher (supykdyti) → froisser (įskaudinti) → piquer (įgelti, sukiršinti) → ir t. t. Šią tranzityvinę seriją atitinka sangrąžinė serija: s‘offenser (įsižeisti) → se vexer (užsigauti) → se froisser (įsiskaudinti) → se piquer (susierzinti, užsigauti dėl niekų) → se fâcher (susipykti, susikivirčyti) → ir t. t. Ji apibūdintina kaip stipriau ar silpniau pasireiškianti reakcija į tai, kas laikoma įžeidimu. Taigi tokią sangrąžinę konstrukciją, pasitelkus aktantinius terminus, galima aiškinti kaip sinkretizmą – kai vienas ir tas pats atlikėjas atlieka ir veikimo subjekto, ir būsenos subjekto aktantinį vaidmenį (plg. kieno nors judėjimą iš vienos vietos į kitą, arba perkėlimą: S2 perkelia į kitą vietą S1). Vadinasi, čia aptariama reakcija vyksta vieno ir to paties atlikėjo „viduje“: jis „užsigauna“, „susierzina“, „įsiskaudina“ ir t. t., ir šitaip išprovokuojamas „užgautos savimeilės, savigarbos jausmas“.

Taigi įžeidimo vs keršto mechanizmas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Šiaip ar taip, jis neredukuojamas į veiksmą vs atoveiksmį, nei į klausimą vs atsaką. Kad ir kaip „užgaunama“ įžeidžiant, įžeidėjas iš tikrųjų „užgauna“ įžeistąjį tik tiek, kiek pastarasis pats „užsigauna“, atkartodamas „užgavimą“ kitoje plotmėje. Pavyzdžiui, antausis yra aiški kūniška įžeidimo raiška, tačiau, nepaisant jo sukeliamo skausmo, savaime jis nėra tas „užgavimas“, apie kurį kalbame: didžiausia elegancija šioje srityje pasiekiama tada, kai antausis tik apmetamas, o ne skeliamas, kai veidas tik paliečiamas pirštine, taip galiausiai paliekant vien juo perduodamą žinią. Iš tikrųjų tai jau visai kas kita: tai „moralinė skriauda“, „užgauta garbė“.

3. 5. Užgauta garbė

Įdomi retorinė figūra ta „užgauta garbė“. Ji susieja kūniškumą su įsivaizduojamybe, elementarumą su rafinuotumu. Gal tai dviejų tipų universalijos? Tik nežinia, ar čia „užgavimas“ metaforiškai žymi asmens sumenkinimą, pažeminimą, ar „garbė“, „savigarba“ tėra metaforinis gyvos būtybės simuliakras?

Čia negalime plačiau panagrinėti garbės problemos, kurią jau palietėme kalbėdami apie iššūkį9. Matėme, kad tai viena kertinių moralinio gyvenimo sąvokų, o jos vartosena – gėris (le bon) ir blogis – beveik taip pat paplitusi, kaip ir dekartiškoji sveiko proto (le bon sens) sąvoka. Šis simuliakras, – juk garbė, savigarba iš tiesų yra vaizdinys, paties savęs „įvaizdis“, kurį žmogus susikuria dalyvaudamas socialiniame gyvenime, – yra trapus branduolys, kuris sykiu ir saugomas, ir išstatomas viešai. Iš tikrųjų šis „jausmas būti vertam pagarbos ir išsaugoti teisę į pagarbą sau“, cituojant vieną iš žodyninių apibrėžimų, remiasi pozityviu savęs paties vaizdinio vertinimu, taigi galiausiai „pasitikėjimu savimi“.

Mąstydami apie įžeidimą vėl susiduriame su problematika, kurią jau svarstėme aptardami nusivylimą. Nu(si)vylimo atveju buvo kalbama apie pasitikėjimo kitu asmeniu žlugimą, dėl kurio vėl iškyla ir pasitikėjimo savimi klausimas, savęs kaltinimas lengvatikyste. Įžeidimo atveju susvyruoja pasitikėjimas savimi dėl kitų neigiamo pasitikėjimo, pasireiškiančio „užgavimu“, „užgauliojimu“. Ir vienu, ir kitu atveju susiduriame su patiklumo stoka, atsirandančia suvokus atotrūkį tarp dviejų simuliakrų.

Toks palyginimas galioja ir tada, kai kalbame apie subjekto, kurio buvo nepaisoma, reakciją. Tai patvirtina dalinė sinonimija, kai, pavyzdžiui, se fâcher tuo pat metu reiškia ir „įsižeisti“, ir „susipykti, susikivirčyti“. Abiem „nepasitikėjimo“ atvejais reakcijos smarkumas proporcingas skausmui, kurį sukelia dvigubas užgavimas. Kadangi čia ginama garbė, ji gali būti nusakyta subjekto modalizacijos plotmėje kaip /galėjimo daryti/ pasirodymas.

4. Kerštas

4. 1. Pasijinė sintagma

Šitaip sujungiamos pagrindinės veikimo subjekto įsteigimo sąlygos: dėl patiklumo stokos pasirodę esminiai subjekto kompetencijos komponentai – norėjimas daryti ir galėjimas daryti – leidžia numatyti, kad jis imsis veiksmo. Agresyvumas gali virsti agresija, o „keršto troškimas“ – kerštu.

Prie šių sąlygų dar reikėtų pridėti, kaip jau matėme, ir tai, ką galima vadinti kompetencijos kryptingumu, t. y. subjekto siekį, jau nubrėžiantį trajektoriją, kurioje galėtų susidaryti eventuali NP. Dar nesant subjekto veiksmo programai, jau aišku, jog tai bus „žmogiška“, intersubjektinė NP, susijusi ne su vertės objektu tikrąja to žodžio prasme, o su kitu subjektu. Galima net kelti tokį klausimą: ar pasirodžius veikimo-darymo subjektui kaip agresoriui, apsiginklavusiam /galėjimu daryti/, – šitai žodynai ir kai kurie psichologai apibrėžia kaip savęs įtvirtinimą ir / arba kito naikinimą, – neatsiranda iš karto ir lemiami šios programos elementai „primityvų“10 arba „universalijų“ pavidalu?

Vis dėlto būtina pabrėžti, kad šitaip sukonstruota pasijos sintagma anaiptol nesudaro priežastinės grandinės. Iš tikrųjų jos komponentai nebūtinai eina vienas po kito – kaip tik priešingai, sintagminė sekvencijos plėtotė bet kada gali nutrūkti, su kiekvienu stabtelėjimu duodama dingstį tęstinei pasijinei būsenai. Šitaip tirpsta riba tarp nepasitenkinimo ir „rezignacijos“, susitaikymo; negeranoriškumas, piktavališkumas gali atkakliai laikytis kaip „priešiškumas“, o keršto troškimas gali likti „pagiežos“ būsenoje, – ir visam šiam pasijų montažui nebūtina pereiti į veikimą, ko nors darymą.

Dar pridursime, kad tokios pasijinės būsenos, – jei tik pripažįstamas jų atsikartojamumas ir jeigu jos kaip autonomiški vienetai gali įsiterpti, nelyginant motyvai, į skirtingų diskursų plėtotę, – turi polinkį sustabarėti į pateminius (arba psichologinius) vaidmenis ir po to sudaryti įvairių kultūrinių arealų konotacines tipologijas, apie kurias yra kalbėjęs Louis Hjelmslevas.

4. 2. Pasijų reguliavimas

Pasijų sintagma, kuri čia mums rūpi, negalėtų atskleisti visų savo galimybių, jei nepriskirtume jai paskutinės trūkstamos grandies – naratyvinės programos, leidžiančios realizuoti koncentruotą kompetenciją. Atsižvelgiant į nuvylimo ir įžeidimo sintagminių plėtočių palyginimą ir ypač į galimybę vėliau dėl to atsirasti stokai, galima pasinaudoti keršto apibrėžimu, kurio svarbiausius bruožus dabar, atrodo, galima apibendrinti.

Kerštas apibrėžiamas arba kaip „poreikis, troškimas atsikeršyti“, – šitai jau aptarėme, – arba kaip „veiksmas“, ir tuomet jį galima nagrinėti dviem būdais:

– kaip „moralinį atlygį įžeistajam nubaudžiant įžeidėją“,
– kaip „įžeidėjo nubaudimą, kuriuo moraliai atlyginama įžeistajam“.

Tai kiek gremėzdiškas būdas pasakyti, kad toks veiksmas liečia du subjektus ir siekia grąžinti jų pusiausvyrą, sutrikdytą įžeidimo (ir, pridursime, nuvylimo). Tačiau iškart matyti ir tai, kad čia kalbama ne apie kokį nors paprastą stokos panaikinimą, dėl kurio NP tiesiog taptų vertės objektų cirkuliacija. Iš tiesų čia visas reikalas susijęs su dviem subjektais, kurių vienas turi būti „moraliai atlyginamas“, o kitas „nubaudžiamas“.

Vis dėlto keršto NP išlieka kompensacijos programa, tik ji vykdoma „pasijų“ lygmenyje, o siekiama intersubjektinė pusiausvyra – tai savotiška pasijų ekvivalencija. Jei kenčia subjektas S1, tai dera „įskaudinti“ S2, t. y. jį nubausti ir kartu jam suteikti skausmo, kad ir jis tiek pat kentėtų. Taigi kerštas yra pirmiausia kančių pusiausvyros tarp antagonistinių subjektų atkūrimas.

Tokia kančių pusiausvyra – tai intersubjektinis reiškinys, socia­linis pasijų reguliavimas. Tačiau tai dar neišsemia keršto NP. Iš tikrųjų S2 kančia suteikia kitam subjektui (S1) malonumą – pasitenkinimą, kuris paprastai lydi kiekvieną sėkmingą NP. Tiesmukai kalbant, S1 džiaugiasi privertęs kentėti savo priešą. Vadinasi, kerštas yra pusiausvyros tarp nemalonumų ir malonumų atkūrimas jau nebe socialinėje, o individualioje plotmėje.

Pirmąja išvada galima pasakyti, kad pragmatiniu požiūriu kerštas ir atitinka bendrajai naratyvinei schemai priklausančią pragmatinę sankciją, ir kartu apima kūnišką bei gestinę veiklą. Tačiau visgi jis apibrėžiamas pagal pasijines šios veiklos pasekmes ir dėl to yra suvokiamas kaip objektų – „pasijų“ – cirkuliacija.

- - -

1 pastaba. Matome, kad tokia keršto interpretacija duoda pamatą jį lyginti su sadizmo sintagma, kurios dedamosios išsidėsto taip:

▪ kentėti → daryti, kad kentėtų (kankinti) → patirti malonumą.

2 pastaba. Kančių ir malonumų pusiausvyra, kurios siekia kerštas, taip pat paaiškina galimybę kūnišką bausmę pakeisti išpirka: laikoma, kad gėrybių, turtų atėmimas sukelia nemalonumą, o jų įgijimas, kaip „moralinis žalos atlyginimas“, turįs suteikti jam lygiavertį pasitenkinimą.

4. 3. Kognityvinė sankcija

Skaitytoją, sekusį mūsų žingsnius, turbūt jau ne kartą stebino paralelė tarp tyrinėjamos pasijinės sekvencijos plėtotės ir bendrosios naratyvinės schemos pamatinių artikuliacijų. Antai stoka ir jos pašalinimas – vienas pagrindinių bet kokio pasakojimo variklių. Kai tik pripažinome, kad vertės objektai, kurie statomi ant kortos keršto pasakojime, yra objektai-pasijos, stokos pašalinimas tegali būti lemiamojo išbandymo padarinys, apimantis ir kitam suteikiamą skausmą, ir nugalėjusio herojaus malonumą.

Vis dėlto ši elementari naratyvinė artikuliacija tėra pragmatinė keršto dalis. Įdėmiems Proppo skaitytojams dažnai kildavo klausimas dėl šlovinamojo išbandymo buvimo pagrindo ir jo giliosios prasmės: jis atrodo paprastas lemiamojo išbandymo dubliavimas ir pasakojimas tarsi galėtų be jo apsieiti. Tačiau šis išbandymas atlieka kitą svarbią funkciją tiek, kiek jis sprendžia visuomenėje atsiradusią „pasitikėjimo krizę“: pasitelkus kognityvinę sankciją pripažįstamas herojus ir sugėdinamas išdavikas, taigi iš naujo kategoriniu būdu įtvirtinama tiesos kalba.

Baigiamųjų naratyvinės schemos pozicijų analizė, jų aiškinimas sutvirtina pradines schemos pozicijas, to paties pasakojime projektuojamo paradigminio įtaiso apraiškas: kognityvinė sankcija, vadinama pri-pažinimu, presuponuoja subjektą, kurio nepripažįsta kiti ir kurio tikėjimas dėl to sutrikdytas, ir leidžia geriau suprasti patiklumo stoką kaip pasakojimo variklį. Kita vertus, keršto matmens autonomiškumas abejonių nekelia: pakanka pažiūrėti į vieną iš keršto nukrypimų – atleidimą, kad atpažintume jame kerštą, netekusį pragmatinio matmens, o kartu vis tiek išliekantį patiklumo stokos pašalinimu. Dvikovos, šios tipiškos „moralinio žalos atlyginimo“ formos, raida taip pat yra labai pamokoma: dvikova pagal Léoną Blumą11 ėmė nykti, kai sužeidimą imtasi keisti „žyme“, kol galiausiai ji virto praktiškai desemantizuotu ritualu, ir tik „garbė“ neleidžia jo visai atsisakyti.

Vis dėlto galima sakyti, jog dvikova gyvuoja tol, kol ji lieka dviejų subjektų susidūrimu, kuriame ant kortos statomas patiklumas, ir kol ji nesibaigia „lygiosiomis“, t. y. kol ji leidžia at(pri)pažinti ir herojų, ir išdaviką. Juk ši herojaus ir išdaviko, subjekto ir anti­subjekto pora atsiranda ne dėl binarinės kategorinės artikuliacijos, o dėl dvišalės presupozicijos, darančios juos neatskiriamus, kai vienas niekada nepasirodo be kito. Šios vieningos ir antagonistinės poros akistata, kurios figūratyvinės apraiškos dažnai grindžiamos semantinėmis gyvasties vs mirties universalijomis, – vaikiškuose ir mitiniuose pasakojimuose daug žudoma, – gali būti be didelės rizikos laikoma sykiu „ir savęs įtvirtinimu, ir kito naikinimu“.

4. 4. Dvi nukrypimo formos: teisingumas ir sadizmas

Tai, kad kerštas yra veikimo subjekto NP ir kad jis, kaip matėme, atsiranda tik su /galėjimu daryti/, paaiškina tą pirmapradį vaid­menį, kuris tenka mokėjimui naudotis šiuo subjekto kompetencijos komponentu: galėjimo daryti delegavimas steigia teisiantįjį lėmėją ir paverčia kerštą teisingumu.

Ar tai būtų Dievas, skelbiantis, kad kerštas priklauso jam, ar valdovas, bet kokia kaina siekiąs įgyti „aukščiausią teisingumą“, – visais atvejais susiduriame su galios perkėlimu, kurį ir toliau vadinsime įgaliojimu (délégation), net ir tada, kai jis yra superatyvus, t. y. nukreiptas iš apačios į viršų, o ne inferatyvus, kaip dažniausiai būna. Kryptis tokiu atveju, regis, tėra žiūros taško klausimas.

Delegavimas sukuria nuotolį tarp subjekto ir teisiančiojo lėmėjo, tarp norėjimo daryti ir galėjimo daryti, o tas nuotolis gali būti įveiktas tik tarpininkaujant žinojimui: žinojimui apie kančią, kurią lėmėjas sukelia antisubjektui, ir malonumui, kurį subjektas patiria tik žinodamas apie kito nubaudimą.

Šis skausmų ir malonumų intelektualizavimas didžia dalimi paaiškina keršto nuaistrinimą, kuris yra būdingas jo socializavimui. Todėl nenuostabu, kad išnykstant betarpiškumui, kurį pasijai suteikia kūniškas veikimas intersubjektinių santykių sferoje, keršto struktūra vis labiau desemantizuojama iki visiško jos sunykimo. Klausimą, ar kitos pasijas reguliuojančios struktūros, pavyzdžiui, klasių kova, gali veiksmingai užimti intelektualizavimo vietą, paliekame spręsti sociologams.

Šiam palaipsniam jausmų bei pasijų sunykimui bent iš pažiūros yra priešingas emocinis perteklius, būdingas sadistinei elgsenai. Jau esame nurodę stebinantį keršto ir sadizmo sintagminės sandaros bendrumą:

▪ kentėti → daryti, kad kentėtų (kankinti) → patirti malonumą.

Griežtesnis formulavimas aktantinių struktūrų ir naratyvinių programų terminais tik patvirtina šį pirmąjį įspūdį (žr. Claude Zilberberg). Ir vis dėlto palyginamų sintaksinių struktūrų atpažinimas tik išryškina skirtumus, kurių pagrindinis, mums atrodo, yra sadizmo sintaksės apsiribojimas sakiniais ir ryšio su diskurso sintakse nebuvimas. Matome, kad, nors abiejų „pasijų“ sekvencijas sudaro tie patys sintagminiai vienetai, sadizmo diskursui – visai kaip automatiniam vertimui – trūksta anaforizacijos galios, ir dėl to tiek automatinio vertimo, tiek sadizmo diskursai yra „pakrikę“. Nors, atskirai imant, kiekvienas sadizmo diskurso sakinys-vienetas yra taisyklingas, bet skirtingų vienetų sintaksiniai aktantai – apviliantis subjektas S2 ir antisubjektas S2 – nėra integruoti į tą patį sinkretinį atlikėją: sadistinis subjektas S1 jaučiasi apviltas S2, nepaisant to, subjektas, kurį jis kankina ir kurio kančia jam teikia malonumą, nesutampa su apviliančiu subjektu. Iš čia ir kyla tas trypčiojimas vietoje, gyvenimo projekto nebuvimas, kurį gali kompensuoti tik šios sintaksės integravimas į bendrąją naratyvinę schemą.

5. Pyktis

Palyginti nuosekliai pradėję pykčio tyrimą, vėliau nuklydome į skirtingas sintagmines pasijų formas, kurios atrodė galinčios būti jam giminiškos, siekdami dvejopo tikslo: viena vertus, norėjome įrašyti pyktį į palyginamų su juo formų paradigmatiką, kita vertus, norėjome išplėtoti pykčio diskursą atskleisdami jo galutines pasekmes. Šiuo antruoju požiūriu mums pasirodė itin įdomi keršto analizė: pradėjus „užgniaužtu pykčiu“ – tatai ir buvo išsišakojimo taškas – pasijinis elgesys, įgijęs galėjimą daryti, išsirutuliojo į naratyvinę „keršto“ programą, sudėtinę ir išbaigtą. Ši dėsninga pasijos diskurso plėtotė sudarė foną mūsų pastangoms geriau suprasti trikdantį pykčio fenomeną.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad apmaudo smarkumas, t. y. intensyvumas, gali bent iš dalies paaiškinti tai, jog „pasija“ savo plėtotei pasirenka pykčio, o ne keršto taką. Tiesą sakant, čia susiduriame su dvigubu intensyvumu: pyktis presuponuoja smarkų nusivylimą, bet taip pat ir betarpišką nuvilto subjekto reakciją. Tačiau tokio aiškinimo nepakanka, nes gerai matome, kad keršto plėtotei išskleisti gali būti vadovaujamasi tais pačiais apibūdinimais, tik tokiu atveju tenka kalbėti ne apie įžeistojo reakcijų brutalumą, o apie jų greitumą. Todėl esame priversti imtis tipologinio aiškinimo, priskirdami pykčio ir keršto skiriamuosius požymius arba įgimtumui, arba kultūriniam savitumui. Pasirinkimas liečia visą pasijų teoriją kaip visumą.

Bet koks priežastinis aiškinimas atrodo nepatenkinamas, užtat semiotiškai aprašyti abu takus nėra sunku. Galime matyti, kad esminis momentas čia yra galinčio daryti subjekto pasirodymas. Keršto atveju galėjimo modalumas įeina į subjekto modalinę kompetenciją, kuri pasirengusi sukurti atitinkamą NP. Pykčio atveju, priešingai, sustiprėjęs galėjimas daryti visiškai užvaldo subjektą ir pereina į darymą-veikimą dar galutinai neparengus veiksmo programos, kai subjektas sugeba panaudoti tik padrikus elementus, galinčius pagrįsti šią programą ir vienijamus kryptingo agresyvumo (savęs įtvirtinimo ir kito naikinimo). Tad pykčio NP pasirodo esanti sinkopuota programa, vartojant sinkopės terminą jo gramatine reikšme12. Šiaip ar taip, keršto ir pykčio perskyra verčia pajausti skirtumą tarp pasijos diskurso ir aistringo diskurso13, drumsčiamo „pasijos“.

Vertė Kęstutis Nastopka
Vertimą tikrino ir koregavo Nijolė Keršytė

Versta iš A. J. Greimas. 1983. Du sens II. Paris: Éditions du Seuil, 225–246.

  1. 1 Sintagminis – susijęs su elementų išdėliojimu sekoje, vieno greta kito. Jis priešinamas paradigminiams santykiams. Sintaksinis – nusakantis esamų elementų tarpusavio santykius kokioje nors sintagminėje grandinėje. Jis priešinamas semantikai (spec. red. pastaba).

  2. 2 Lietuviškai sakoma „neatitikti lūkesčių“ ar „nepateisinti vilčių“ (spec. red. past.).

  3. 3 Frustré-déçu.

  4. 4 Faire – paprastai šis žodis verčiamas kaip „daryti“, o sudaiktavardinta jo forma le faire gali būti verčiama kaip „darymas“ arba „veikimas“. Veikimas-darymas (faire) – tai tikslingas, planuojamas, programuojamas veiksmas (action), o daryti – tai tikslingai veikti (agir) pagal tam tikrą programą (spec. red. past.).

  5. 5 Sujet de faire vs sujet d’état. État gali būti verčiamas ir kaip „būvis“, ir kaip „būsena“. Pasijų semiotikoje tinkamiau kalbėti apie būsenos subjektą (spec. red. past.).

  6. 6 La patience du patient.

  7. 7 Déçu – pažodžiui „nuvylė“. Tai tos pačios šaknies žodis kaip „nusivylimas“ (déception). Lietuviškai sakoma „nepateisino pasitikėjimo“, o ne „nuvylė pasitikėjimą“ (spec. red. past.).

  8. 8 Lietuviška pagieža turi /rūgštumo/ semą (vert. past.).

  9. 9 A. J. Greimas. 1989. Iššūkis. Semiotika. Vilnius: Mintis, 349–359.

  10. 10 Primityvais (angl. prime, semantic primitives; pranc. le primitif) kalbotyroje vadinami atominiai prasmės vienetai, pirminės semos („aš“, „tu“, „būti“, „turėti“, „norėti“, „galėti“, „žinoti“ ir pan.) arba abstrakčios semantinės kategorijos (pvz., gyvastis vs mirtis, čia vs ten, geras vs blogas, taip vs ne), kurios egzistuoja visose kalbose, todėl laikomos universaliomis. Jų neįmanoma apibrėžti kitais žodžiais ir jais remiantis apibrėžiamos visos kitos reikšmės (spec. red. past.).

  11. 11 XX a. pradžios socialistinių pažiūrų politikas, Prancūzijos valdžios atstovas, valstybės patarėjas, teisininkas, o kartu literatūros kritikas, rašytojas. 1912 m. jis kovėsi su špagomis dvikovoje, kuri buvo nufilmuota (spec. red. past.).

  12. 12 Sinkopė kalbotyroje, fonetikoje reiškia fonemos, raidės ar skiemens pašalinimą arba absorbavimą žodžio viduje (pvz., lotyniškų formų calidus, eremitum virtimas caldo, ermite italų kalboje) (spec. red. past.).

  13. 13 Le discours de la passion et le discours passionné.