Straipsnio objektas – Joninių šventė Lietuvos ir Latvijos pasienio sociokultūrinėje erdvėje. Siekiama išsiaiškinti, kokią reikšmę Joninių šventė turėjo skirtingose palatvijo vietovėse. Straipsnio pagrindas – 2008–2019 metais keliais etapais autorės surinkta empirinė medžiaga Lietuvos ir Latvijos pasienio savivaldybėse bei periodinė spauda. Naudoti metodai – kokybinis turinio analizės, atvejo analizės, spaudos analizės, interpretacinis, lyginamasis. Analizei buvo aktualios antropologų ir sociologų teorinės prieigos kalbančios apie identiteto konstravimą.
Joninių šventė yra svarbus palatvijo kultūrinis atributas, atspindintis čia vykusius ir tebevykstančius etninius ir socialinius procesus. Palatvijo sociokultūrinėje erdvėje Joninių šventė atliko funkcijas, susijusias tiek su latviško, tiek su lietuviško etninio tapatumo formavimu. Vienur ši šventė veikė kaip itin ryškus etninis riboženklis, turėjęs ir fizinį pavidalą – šventinį ugnies atributą, t. y. Joninės išreiškė latvių etninės grupės tapatumą. Kitur Joninės buvo svarbus tiek lietuvių, tiek latvių etninio tapatumo ženklas, tačiau etninė skirtis reiškėsi per tautinę kalbą, t. y. šventėje buvo svarbu ne tik kalbėti atitinkama kalba, bet ir naudoti su ja susijusius kultūrinius atributus – dainas, šokius ar žaidimus. Taip pat pastebėta, kad Joninių šventė atliko socialinio kapitalo funkciją, t. y. ji buvo įrankis, padedantis pakilti socialinėje hierarchijoje. Kitaip tariant palatvijo sociokultūrinės erdvės veikėjams būdinga siekti kultūriškai prilygti latvių etninei grupei, šiame paribio regione turėjusiai didelį vaidmenį, o kai kuriuose arealuose – ir aukštesnį statusą. Galiausiai ši šventė atliko svarbų etninės tolerancijos vaidmenį – vienijo konkretaus kaimo bendruomenę, o kartu padėjo formuoti savitą ir daugiasluoksnį lokalinį paribio gyventojo tapatumą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.