Straipsnyje nagrinėjamos geležies amžiaus kalvystės vietų identifikavimo problemos Lietuvoje – sritis, kuri iki šiol buvo menkai tyrinėta ir dažniausiai grįsta fragmentiškais duomenimis ar netiksliomis interpretacijomis. Analizuojamos pagrindinės geležies archeometalurgijos tyrimų kryptys, „kalviškojo šlako“ terminijos problema, siūlomi tikslinimai, pristatomi makro- ir mikrolygmens kalvystės bruožai ir jų atpažinimo gairės. Ypatingas dėmesys skiriamas kalimo oksidų analizei ir jos rezultatams, kurie užsienio tyrimų praktikoje įrodyti kaip patikimiausi ilgalaikės kalvystės rodikliai. Aptariami pirminio atpažinimo ir sistemingo mėginių ėmimo principai, laboratorinės analizės bei papildomų metodų taikymo perspektyvos. Remiantis užsienio patirtimi, teikiamos rekomendacijos, kaip šiuos metodus pritaikyti Lietuvos archeologijoje, siekiant pereiti nuo nusistovėjusių fragmentiškų metodikų prie naujais duomenimis grįstų kompleksiškų tyrimų. Straipsnyje pabrėžiama, kad nuosekliai nenagrinėjant kalvystės vietų negalima atsakyti į fundamentalius klausimus apie gamybos apimtį, technologijų raidą, amato organizaciją ir jo indėlį į geležies amžiaus bendruomenių ekonomiką, karinę galią bei socialinės ir politinės struktūros formavimąsi.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.