Knygotyra ISSN 0204–2061 eISSN 2345-0053
2023, vol. 80, pp. 197–227 DOI: https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2023.80.129

Anonimiškumas, piratavimas ir kontrafakcija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. antrosios pusės spaudiniuose lenkų kalba

Tomas Petreikis
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
Saulėtekio al. 9, LT-10222, Vilnius, Lietuva
El. paštas petreikist@gmail.com

Santrauka. Straipsnyje remiantis XVI a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudos lenkų kalba bibliografine analize rekonstruojami anonimiškumo, kontrafakcijos ir piratavimo reiškiniai. Šalyje egzistavo liberalus ir menkai suvaržytas spaudos gyvenimas. Vykstant politinėms ir religinėms kovoms autoriai, vertėjai, sudarytojai, leidėjai ir spaustuvininkai dažnai rinkosi savo spaudiniuose nutylėti autorystės ir spaudos duomenis. Politinės ir religinės grupės turėjo atsižvelgti į valdovo ir vyresnybės nuomonę, todėl tik anoniminis viešosios nuomonės veikimas leido užtikrinti savo pozicijų gynimą ir poveikį visuomenei. Anonimiškumo strategija kūrėjus apsaugojo nuo nemalonumų, spaustuvėms išplėtė komercinio veikimo galimybes. Piratavimo reiškinį skatino skirtingas LDK ir Lenkijos teisinis spaudos reguliavimas ir dėl didelio geografinio nuotolio atsiradęs nebaudžiamumo suvokimas. Autoriai ir spaustuvės skaidriai veikė tais atvejais, kai leidžiami leidiniai nebuvo prieštaringai vertinamo turinio arba turėtas autoritetingas užnugaris ar privilegijomis įtvirtinta teisinė spaudos produkcijos apsauga.

Reikšminiai žodžiai: anonimiškumas, kontrafakcija, leidyba, piratavimas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Vilnius, XVI a.

Anonymity, Piracy and Counterfeiting in the Polish Language Publications in the Grand Duchy of Lithuania in the 2^nd Half of the 16^th Century

Summary. On the grounds of the bibliographic analysis of the publications in the Polish language in the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the 16^th century, this article reconstructs the phenomena of anonymity, counterfeiting and piracy. In this country, the life of the printed media was fairly liberal and hardly restricted at all. In the course of political and religious struggles, authors, translators, publishers and compilers frequently preferred to conceal the data on the real authorship and typography in their publications. Political and religious factions had to consider the opinion of the ruler and their seniority; therefore, only anonymous impact on the public opinion allowed ensuring the defense of one’s attitudes and the desired impact on the society. This strategy of anonymity was protecting the stakeholders from getting into trouble, while also expanding the scope of commercial activity for the typographers. The phenomenon of piracy was also being promoted by the different legal regulation of the printed media in the Grand Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland, and, due to the physically vast distances, the feeling of impunity developed. The authors and typographers were acting honestly in such cases when the published literature contained no controversial materials, or when they had the solid backing of the powers, and also in the cases when legal protection of the printed media was ensured.

Keywords: anonymity, counterfeiting, publishing, piracy, Grand Duchy of Lithuania, Vilnius, 16^th century

Received: 2023 03 10. Accepted: 2023 04 03
Copyright © 2023 Tomas Petreikis. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access journal distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

Įvadinės pastabos

Tyrimų apžvalga. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) XVI a. antrojoje pusėje įvyko svarbių visuomeninių, religinių ir politinių įvykių: kovojo Reformacijos ir Kontrreformacijos jėgos, unitai ir stačiatikiai, unijos su Lenkija šalininkai ir tos minties nepalaikančios grupės. Spauda XVI a. antrojoje pusėje pamažu tapo prieinama masinės komunikacijos technologija, viena iš visuomeninių procesų varomųjų jėgų. LDK spaudos praktikoje veikalų autoriai, vertėjai, leidėjai ir spaustuvininkai negalėdami ar vengdami kalbėti viešai rinkosi pasitraukimo į šešėlį būdą. Lenkų knygotyrininkė Maria B. Topolska dar 1976 m. yra atkreipusi dėmesį į LDK spaudos anonimiškumą ir jos tyrimo galimybes. Ypač buvo išryškinta Vilniaus spaudos anonimiškumas1. Irena Petrauskienė aptardama Vilniaus akademijos spaustuvės veiklą išskyrė esminius spaudos priežiūros būdus, nurodė sudėtingus ryšius tarp Vilniaus jėzuitų ir vyresniųjų Romoje2. Šiek tiek vėliau įdomesni piratavimo, kontrafakcijos ir anonimiškumo atvejai aptarti ir Levo Vladimirovo darbuose3. Autoriai šiuos leidybos reiškinius siejo su Reformacijos įtaka, bet gana ribotų bibliografinių tyrimų statistiniai duomenys tuo metu dar neleido tiksliau įvardyti spaudos šešėlio masto ir apimties. Per pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta svarbių darbų, leidusių tikslinti ir gausinti bibliografinius duomenis apie to laikmečio spaudą, įvertinti Lietuvos, Lenkijos leidybinius ryšius.

Šalia kompleksinės analizės perspektyvų minėtinas knygotyrininkų, istorikų ir filologų indėlis, atskleidžiantis atskirų spaustuvių, kūrėjų gyvenimo, veiklos ir darbų istoriją, ryšius tarp Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių kūrėjų ir leidėjų. Šia tema svarbūs Dainoros Pociūtės-Abukevičienės tyrimai, atskleidę Lietuvos, Italijos ir Lenkijos Reformacijos kūrėjų bendradarbiavimą, akcentavę Katalikų Bažnyčios cenzūros įtaką leidybai4. Lenkų knygotyrininkė Paulina Buchwald-Pelcowa pirmoji aptarė esminius XVI a. antrosios pusės spaudos reguliavimo teisinius aspektus5. Ją lietuviškomis realijomis papildė Daiva Narbutienė aptardama LDK lotyniškos knygos anonimiškumo situaciją6. Pastaruoju laiku spaustuvių teisinę padėtį nagrinėjo Ina Kažuro7. Tekstologinio tyrimo galimybes pademonstravo Darius Antanavičius siekdamas įvertinti istoriografijoje jau įsitvirtinusį slapyvardžio Cnotliwy Litwin tradicinį aiškinimą8. Tomo Petreikio ir Jolantos Dapkievicz studijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga lenkų kalba XVI a. antroje pusėje“ (2020) paliesti esminiai to meto leidybos raidos dėsningumai. Sutelktas dėmesys į autorystės klausimą, spaustuvių taikytas leidybos praktikas neaplenkiant anonimiškumo, kontrafakcijos ir piratavimo reiškinių9. Tyrimuose dar aiškiai nematome bendro LDK šešėlinės leidybos paveikslo, nes niekada jis sistemingai ir nebuvo tiriamas, bet darbų visuma sukuria palankų kontekstą, leidžiantį įvertinti šio reiškinio atsiradimo aplinkybes ir apimtis.

Bibliografiniai šaltiniai. Reformacija aštriai iškėlė gimtosios kalbos klausimą, kuris tuo metu LDK daugiausia didikų pastangomis tapo ryškiu postūmiu aktualizuoti lenkų kalbą. Ši kalba de facto šalyje nuo XVI a. antrosios pusės funkcionavo kaip oficialioji kalba, tad ir šios raštijos dalies pažinimas ilgą laiką buvo prioritetinis ne vien Lenkijos, bet ir Lietuvos bibliografų ir raštijos tyrinėtojų. Lietuvos bibliografas ir kultūros istorikas Juozas Tumelis 2003 m. parengtame XVI a. LDK spaudos bibliografijos rankraštyje nurodė, kad aktyviausiai buvo spausdinami veikalai lotynų (210 leidinių) ir lenkų (194) kalbomis10. Bibliografių J. Dapkievicz11 ir Karinos Basiul pastangomis J. Tumelio sąrašas dar papildytas 23 leidiniais lenkų kalba. Kontroliniame sąraše „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020) užregistruota 217 leidinių. Iš jų 29 neišlikę, aprašyti iš šaltinių, vieno leidinio išlikę tik fragmentai. Duomenys dar apie 12 leidinių yra abejotini, apie jų egzistavimą yra spėjama. Patikimų de visu būdu arba remiantis kopijomis surinktų bibliografinių duomenų turima apie 176 spaudinius. Kontrolinis sąrašas rengtas iš esmės vadovaujantis fundamentinės „Lietuvos bibliografijos“ metodologiniais sprendimais. Sąrašo bibliografinių įrašų duomenys pagrindžiami bibliografų atliktais savarankiškais tyrimais, pirmtakų bibliografiniais, istoriografiniais šaltiniais ir žinynais. Tad šis kontrolinis sąrašas turi gana patikimą akademinį pagrindą, jis yra pagrindinis šio straipsnio tyrimo šaltinis12.

Tyrimo objektas – LDK XVI a. antrojoje pusėje leidyboje lenkų kalba egzistavę anonimiškumo, kontrafakcijos ir piratavimo reiškiniai. Anonimiškumo nustatymas aprėps autorystės, leidybos ir spausdinimo duomenų slėpimą jų nenurodant spaudiniuose. Kontrafakcija suvokiama kaip leidybos ir spaudos duomenų slėpimas pateikiant netikrus duomenis siekiant suklaidinti priežiūros institucijas. Piratavimo atveju ryškus autorių teisių, kuriomis tuo metu disponavo spaustuvės ir atskiri leidėjai, pažeidimas. Tyrimas geografiškai apima Lasko, Lietuvos Brastos, Nesvyžiaus, Zaslavlio ir Vilniaus spaudos centrų produkciją. Chronologinės ribos 1553–1600 m. Pirmoji data siejama su Lietuvos Brastoje įkurta Radvilų spaustuve, o paskutinioji – pasirinkta atsižvelgiant į minėto bibliografijos tyrimo aprėptį.

Tikslas ir uždaviniai. Remiantis naujais bibliografiniais duomenimis ir istoriografija atskleisti XVI a. antrojoje pusėje LDK spaudoje lenkų kalba egzistavusias leidybos praktikas, kuriomis siekta neviešinti autorystės, leidybos ir spausdinimo duomenų. Uždaviniai: 1) ištirti anonimiškumo reiškinį, 2) nustatyti kontrafakcijų atsiradimo priežastis ir motyvus, 3) aptarti piratavimo reiškinio atsiradimą.

Metodologiniai sprendimai. Senosios knygos tyrimuose stokojama bibliografinių duomenų, dažnai nesama papildomų archyvinių duomenų, kurie padėtų užpildyti spragas, menkas istoriografinis įdirbis, todėl pačios knygos tampa pagrindiniu tyrimo šaltiniu. Bibliografinių duomenų apie XVI a. antrosios pusės LDK spaustuvių produkciją gausėja, bet, siekdami aptarti tokius reiškinius kaip anonimiškumas, kontrafakcija ar piratavimas, turime deramai įvertinti duomenų patikimumą. Pasitikėjimas pirmtakais bibliografais negali būti besąlyginis, ypač kai nėra galimybės visų duomenų patikrinti. Šioje situacijoje atsižvelgiama į tarptautinę nuostatą, kad patikimi tyrimų rezultatai pasiekiami tik tada, kai analizuojami tik patikimi duomenys, t. y. patikrinti ir parengti pagal vieną standartą13. Minėta, kad patikimų bibliografinių duomenų turima apie 176 spaudinius, jie iš naujo buvo peržiūrėti ir aprašyti pagal naujausius bibliografinio aprašo reikalavimus. Į tyrimo imtį nepateko 41 neišlikęs spaudinys, kurių bibliografiniai duomenys iš įvairių šaltinių buvo parengti iki XX a. vidurio. Atrinkti bibliografiniai duomenys sisteminti aprašomosios statistikos metodu. Bibliografinių duomenų pagrindu parengta 11 kriterijų (autorius, leidimo vieta, leidėjas, spausdinimo vieta, publikavimo laikas, tematika ir kt.) grįsta matrica, naudojama kaip klasifikatorius. Duomenys apdoroti Microsoft Office Excel programine įranga.

Teisinės sąlygos ir politinė konjunktūra

Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis nuo 1521 m. leidžiamais ediktais stengėsi užkirsti kelią Reformacijos idėjų sklaidai šalyje. Valdovo pastangos neturėjo didesnio poveikio, kadangi jo įpėdinis Žygimantas Augustas (faktiškai valdė nuo 1544 m.) liberaliai žvelgė į Reformacijos idėjas14. Su valdovo žodiniu sutikimu 1553 m. įsteigta pirmoji reformatų spaustuvė Lietuvos Brastoje15. Žodinė spaustuvėms suteikiamų privilegijų tradicija buvo paplitusi spaustuvių plėtros pradžioje, todėl šiuo atveju nepaisyta jau buvusios rašytinės praktikos Lenkijos Karalystėje. Kiek vėliau, 1556 m., Vilniuje Žygimantas Augustas išleido nutarimą, kuriuo sustiprino draudimą spausdinti, įvežti ir turėti eretiškas knygas16. Šis nutarimas neigiamai veikė leidybos sąlygas, bet jo poveikis buvo nedidelis17. Įtakingi didikai Radvilos, Kiškos, Glebavičiai ir kt. išlaikė ir globojo spaustuves. XVI a. antrojoje pusėje susiklostė teisinė praktika, kuriai įtakos turėjo LDK didikų požiūris, jog jų protekcijos pakanka, kad spaustuvės sėkmingai galėtų veikti be specialių privilegijų.

Privilegijos turėjo ir papildomos naudos, kurios negalėjo garantuoti didikų užnugaris: atsirasdavo teisinė apsauga leidybos produkcijai. Piratavimo atveju buvo galima siekti nustatyti pažeidėją ir išsireikalauti baudą. Antra vertus, kadangi didelė dalis LDK spaudos produkcijos susijusi su Reformacijos sąjūdžiu, o užsakymai spaustuvėms ateidavo jau su reikiamomis lėšomis, spaustuvių savininkai nematė didesnės prasmės dėti pastangų išsirūpinti valdovo privilegiją. Privilegijų siekė tik tos spaustuvės, kurios neturėjo didikų užnugario. Šalyje 1553–1600 m. veikė 11 spaustuvių, spausdinusių knygas lenkų kalba, bet valdovų privilegijas turėjo tik trys spaustuvės: Kiprijono Baziliko (suteikta 1569 m.), Mamoničių (1586; pakartota 1590 m.), Vilniaus šv. Trejybės brolijos (1589; pakartota 1592 m.; atšaukta 1596 m.)18. Privilegiją taip pat buvo išsirūpinusi brolių Salomono ir Ulricho Sultzerių spaustuvė19, bet apie jos spaudą lenkų kalba nėra žinių.

Valdovų privilegijos kartais atnešdavo ir papildomų rūpesčių. Lietuvos Brastos spaustuvininkui K. Bazilikui Žygimanto Augusto 1569 m. suteiktoje privilegijoje yra nurodomas ir pageidavimas: <...> Tačiau taip pat norėtume, kad aukščiau paminėtas Kiprijonas nenaudotų šios privilegijos įtartinoms kitokių teologijų knygoms ar prieštaraujančioms katalikybei (iš lotynų kalbos vertė Tomas Vaičiulis)20. Tai pirmoji rašytinė privilegija LDK spaustuvei. Kadangi ji buvo publikuota tais pačiais metais išėjusiame leidinyje, privilegija davė toną ir kitiems spaustuvių savininkams, kurie galėjo įvertinti tokių dokumentų privalumus ir trūkumus.

Valdovas Steponas Batoras 1580 m. išleido spaustuvėms skirtus nuostatus. Spaustuvėms buvo uždrausta be išankstinio leidimo spausdinti leidinius, susijusius su Abiejų Tautų Respublikos istorijos ir dabarties įvykiais (t. y. drausta spausdinti paskvilius). Ši informacija turėjo būti viešai paskelbta Krokuvoje, Poznanėje ir Vilniuje21. Nuo kitų metų valdovo nutarimo vykdymo ėmėsi Katalikų Bažnyčios hierarchai, pareikalavę iš spaustuvininkų privalomos išankstinės aprobatos22. Po 1581 m. Vilniuje įvykusių riaušių Steponas Batoras kiek sušvelnino įtampą tarp reformatų ir katalikų, pastariesiems neleidžiant savivaliauti ir viešai deginti eretiškų knygų. Nors katalikai ir buvo kiek sudrausti, bet po riaušių reformatų teisės į savo spaudą nebuvo pripažintos, tad ir toliau teisinės sąlygos jos leidybai nepakito23. Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila 1582 m. įspėjo, kad be oficialaus vyskupo leidimo pasirodžiusių knygų autoriams ir leidėjams gresia tiražo konfiskacija ir piniginės ar kūno bausmė. Nepaisant deklaracijų Katalikų Bažnyčia buvo pajėgi kontroliuoti, jei matė tokią prasmę, tik savo aplinkoje leidžiamus spaudinius24.

Oficialių bažnytinių aprobatų bibliografai aptiko nedaug, vos keturias 1588–1599 m. išėjusiuose spaudiniuose. Evangelikai reformatai spaudiniuose lenkų kalba aprobatų nefiksavo. Vienintelis atvejis žinomas iš arijonų spaudos praktikos – veikalas „O przednieyszych wiary christiańskiey artikulech“ („Apie pagrindines krikščionių tikėjimo dogmas“, Laskas, 1576) išėjo su informacija, kad leidinys spausdinamas <...> kai kuriems broliams leidus, publikuotas Lietuvoje ir Rusijoje. Žinoma, kad brolių pastabų buvo sulaukęs ir Simonas Teofilis Turnowskis dėl veikalo „Zwierciadlo nabozenstwa chrzescianskiego w Polszcze“ („Krikščioniško pamaldumo Lenkijoje veidrodis“, Vilnius, 1594) pasirodymo25.

Šalia LDK galiojusio teisinio reguliavimo egzistavo ir Katalikų Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašai. Reformacijos laikotarpiu pirmiausia buvo nusitaikyta į Reformacijos plėtrą skatinančią spaudą. Populiarių autorių darbai peržengdavo vienos šalies ribas, tad draudžiamų knygų sąrašų sudarymas buvo nuolatinis Katalikų Bažnyčios uždavinys. Pirmasis suvestinis draudžiamų knygų sąrašas išleistas 1559 m. Uždrausta: 1) visa esama ir būsima Katalikų Bažnyčiai priešiškų autorių kūryba, 2) konkretūs autoriniai kūriniai, nesuderinami su Katalikų Bažnyčios mokymu, 3) anoniminiai antikatalikiški veikalai, 4) Reformaciją palaikančių spaustuvininkų visi darbai, 5) tam tikros Biblijos ir Naujojo Testamento knygos. Su kiekviena nauja indekso laida sąrašas sparčiai didėjo ir plėtėsi.

Vienas iš dažniausiai Lietuvoje verčiamų ir leidžiamų užsienio reformatų buvo italas Pietro Paolo Vergerio, kuris nuo 1554 m. jau buvo įtrauktas į vietinį Venecijos indeksą. D. Pociūtė-Abukevičienė nurodė, kad į 1596 m. visuotinį indeksą LDK spaustuvių produkcija nepateko, nors vėliau, nuo 1603 m., į sąrašus pradėjo patekti Simono Budno, Andriaus Volano, Andrzejaus Chrząstowskio, Marcino Czechowico ir kt. reformatų darbai, uždraustos Brastos ir Nesvyžiaus Biblijos26.

Autorystės anonimiškumo poreikiai ir situacija

Teisiniai, politiniai, komerciniai ir moraliniai interesai skatino autorius, vertėjus, sudarytojus, leidėjus ir spaustuvininkus knygų leidybos praktikoje rinktis tam tikras anonimiškumo formas. LDK XVI a. antrosios pusės spauda iš inkunabulų epochos paveldėjo gana laisvą autorystės ir leidybos duomenų interpretavimą. Paleotipų epochoje pamažu standartizavosi leidybos ir autorystės duomenų pateikimas. Ryškėjo poreikis leidiniuose tiksliai įvardyti autorius, vertėjus, sudarytojus, nurodyti mecenatų ar leidėjų indėlį, pagarsinti publikavimo vietą ir laiką, nurodyti spaustuvę ar spaustuvininką. Šie duomenys suguldavo į antraštinį lapą arba kolofoną, dalis – likdavo dedikacijose ir kt. knygos vietose.

Naujoji leidybos praktika tik formavosi, todėl gana didelės bibliografinių duomenų dalies XVI a. antrosios pusės spauda stokojo. Tai buvo būdinga visai LDK spaudos produkcijai27. Galima išskirti tris leidinių autorystės pateikimo lygius: 1) visiškai anoniminiai, 2) iš dalies anoniminiai, 3) ne anoniminiai. Statistiškai apskaičiuota, kad tiriamuoju atveju net 65,9 proc. (arba 116 iš 176) leidinių išėjo su autorystės ir / ar leidybos duomenų trūkumais. Užfiksuota 17 spaudinių, kurie visiškai neturi jokių autorystės ir leidybos duomenų, dalis jų net ir be leidybos metų. Nors spragos apsunkina mokslinius tyrimus, kartu ir nusako, kad nuo pašalinių akių slėptasi gana sumaniai, net taikant šių dienų metodus bei atvėrus archyvus dažnai nepavyksta patikslinti esminių autorystės ir leidybos duomenų. Didesniąją šešėlinės leidybos dalį sudarė leidiniai, turėję tik dalį viešai prieinamų leidybos ar autorystės duomenų. Ši kategorija sudėtingiausiai nagrinėjama ir paaiškinama.

1 LENTELĖ. Autorystės ir leidybos duomenų anonimiškumas XVI a. antrosios pusės LDK leidiniuose lenkų kalba

Duomenų rūšis	Leidiniuose nurodyti duomenys	Leidiniuose nenurodyti duomenys
Autorystė, sudarymas	92 (neįskaičiuojant 31 kolektyvinio darbo)	52
Vertimų autorystė	21	19 (neįskaičiuota 17 atvejų, kai nėra aišku dėl veikalo originalumo)
Leidybos / spausdinimo vieta	114	62
Leidėjas	112	64
Publikavimo data	150	26
Spaustuvė	85	91

Sudaryta remiantis kontroliniu sąrašu „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020).

Įvairios bibliografinių duomenų pateikimo ir nutylėjimo kombinacijos fiksuojamos iš dalies anoniminiuose leidiniuose. Rečiausiai slėpta publikavimo data, kuri mažai ką ir galėjo atskleisti apie kūrinį, todėl ją slėpti nelabai buvo prasmės. Gana dažnai spaudiniuose matome ir autorystės duomenis, tad autorius tuo laiku jau nebebuvo Viduramžių anonimas, bet dažnai viešai matomas intelektinio turinio kūrėjas. Leidėjo pozicija taip pat išliko stipri – nebijota įvardyti finansinio šaltinio, rėmėjo. Jų vardas gynė autorius ir spaustuvininkus nuo nemalonumų. Dažniausiai siekta nutylėti spaustuves, kurių išryškinimas galėjo būti raktas į viso leidybos proceso atskleidimą (žr. 1 lentelę). Statistiniai duomenys leidžia tik nustatyti bendras tendencijas, kurias būtų lengviau paaiškinti nagrinėjant šį reiškinį mikrolygmeniu. Nesant pakankamai duomenų dažnai negalima paaiškinti autorių ir spaustuvininkų apsisprendimų motyvų. Egzistuoja tikimybė, kad ne visada jie veikė apgalvotai, būta nesisteminių sprendimų, todėl labai atsargiai darytinos išvados apie kintančią leidybos praktiką.

Vertinant tik tuos duomenis, kuriuos pavyko surinkti apie išlikusių knygų autorystę ir jų kūrėjus, išanalizavus LDK spaudos lenkų kalba autorių kontingentą galima įžvelgti keletą esminių tendencijų. Didžioji dalis autorių buvo gyvieji kūrėjai (58 asmenų, 117 knygų), mažesnioji dalis – palikimo autoriai (11 asmenų, 15 knygų). Taigi daugeliu atvejų autoriai ir leidėjai turėjo įvertinti asmeninę atsakomybę. Visiškas anonimiškumas būdingas 21 autoriaus kūrybai (35 knygos), 43 autoriai buvo vieši (70 knygų), dar 5 autorių knygos leistos nenuosekliai slepiant autorystę (7 anoniminės knygos, 18 ne anoniminių knygų). Taigi daugiau nei pusė autorių skaitytojų auditorijai išliko visiškai nežinomi, o dalis slėpė duomenis nenuosekliai prisitaikydami prie konkrečios situacijos. Autorystę labiausiai slėpė LDK (9 autoriai, 17 knygų) ir Lenkijoje (7 autoriai, 10 knygų) gyvenę autoriai. Mažesne apimtimi autorystė slėpta Italijos (2 autoriai, 5 knygos), Ispanijos, Nyderlandų ir senovės žydų (po 1 autorių, po 1 knygą) autorių, kurių populiarinimu rūpinosi Lietuvos vertėjai. Natūralu, kad esminės LDK leidėjų baimės kilo bendradarbiaujant su vietiniais ir Lenkijos autoriais. Pastariesiems už išsakomas idėjas niekas negrėsė Lietuvoje, bet LDK ir Lenkijos knygų rinkos sąveikavo, buvo bendros teisinės sąlygos, tad, autorystės požiūriu, saugiausia buvo išlikti nepastebėtiems.

Autorystės formos buvo kelios: autorinis veikalas, sudarytas darbas ir vertimas. Išskiriamos trys autorystės nutylėjimo strategijos: 1) akrostichas, 2) slapyvardis ir 3) visiškas anonimiškumas. Žinoma, kad vienintelis Stanislovas Laurencijus savo vardą užkodavo anoniminės knygelės „Lament nieszcźęsnego Hrehorá Ośćiká“ („Nelaimingojo Grigaliaus Astiko rauda“, Vilnius, 1580) akrostiche. Ši autorystės kodavimo forma tuo metu buvo populiari Lenkijoje, naudota ir Lietuvoje28. Slapyvardžius naudojo 11 (iš 27 anoniminių) autorių ir 3 (iš 20 anoniminių) vertėjų (žr. 2 lentelę). Slapyvardžius labiau mėgo Lietuvoje gyvenę kūrėjai. Užsieniečių autorystė dažniausiai slėpta leidiniuose jos visiškai nenurodant. Žvelgiant į LDK kūrėjų aktyvumą renkantis slapyvardžio kelią, regimas tam tikras noras visuomenę informuoti apie gyvo žmogaus asmeninę nuomonę. Slapyvardžio pasirinkimas dažnai buvo vienetinis, bet kai kada jis tapo ir gerai matomu autoriaus, apie kurio tikrąją tapatybę visuomenė nežinojo, savotišku prekės ženklu. Šia linkme aktyviai veikė Vilniaus jėzuitai.

Negalime teigti, kad autorystė slėpta vien dėl baimės ar panašių priežasčių, nes turime 14 palikimo autorių darbų, kuriems niekas tiesiogiai nebegrėsė, bet iš jų Fulvio Androzzi, Anzelmo Polako, Juozapo Flavijaus knygos išėjo be autorystės duomenų. Tarp jų patenka ir populiariojo humanisto Erazmo Roterdamiečio darbai. Nors užsienyje Erazmo Roterdamiečio vardas buvo gerai žinomas, vis dėlto gana anksti į draudžiamų knygų sąrašus patekęs jis kėlė tam tikrų nepatogumų tiek leidėjams, tiek ir skaitytojams29. Katalikų Bažnyčios cenzūra reikalavo, kad autorystės duomenys būtų pateikti su prierašu – „pasmerkto autoriaus“30. Walento Kownackio lėšomis 1585 m. Jono Karcano spaustuvėje išspausdintas didelės apimties humanisto darbų tridalis konvoliutas pasirodė visiškai be autorystės duomenų, nenurodant nei autoriaus, nei vertėjo Wojciecho Nowomiejskio. Šiuo atveju Erazmo Roterdamiečio kūrybos anonimiškumas sąlyginis, kadangi jo darbai jau tuo metu buvo gerai pažįstami, tad nuslėpti autorystę iš esmės buvo neįmanoma, bet autorystę nutylėti atrodė apdairu.

Autorystės duomenys santykinai aktyviausiai slėpti 1559–1561, 1564, 1565, 1570, 1594, 1596, 1597, 1600 metais (žr. 1 pav.). Tiksliau žinoma, kad iš viso nebuvo nurodyta 52 leidinių autorystė. Be šių leidinių, apgraibomis dar galima įvardyti 7 knygas ir brošiūras, kurios galėjo turėti sudarytojus ar autorius, bet jų niekas iki šios dienos nenustatė. Tikrųjų autorių slėpimas žymi ryškią tendenciją, kad LDK XVI a. antrojoje pusėje beveik kas antras leidinys išėjo be autorystės duomenų. Visiškai nežinome individualių priežasčių, kodėl vienuose leidiniuose autorystė buvo išryškinta, o kituose slėpta. Taip pat nežinome, kaip gyvieji autoriai reagavo į su anonimiškumo žyme Lietuvoje perleidžiamus jų darbus, koks buvo jų tikrasis viešumo interesas. Analizuojant istorinius ir bibliografinius duomenis galima tik numanyti šias leidybinės elgsenos priežastis. Jas reikėtų skaidyti į keletą grupių: 1) komerciniai interesai, 2) teisinės aplinkybės ir baimė, 3) tradicija ir iš Viduramžių išlikęs kuklumas.

 

1 PAV. Autorystės duomenų anonimiškumas XVI a. antrosios pusės LDK leidiniuose lenkų kalba
Sudaryta remiantis kontroliniu sąrašu „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020).

Pirmasis anoniminės spaudos suaktyvėjimas LDK siejamas su 1559–1561 m. Radvilų spaustuvės Lietuvos Brastoje spaudos produkcija. Tuo laiku išėjo anoniminiai Reformacijos autoritetų italo Pietro Paolo Vergerio (4) ir lenko Simono Zacyuszio (2) veikalai. Stanislovo Murmelijaus tvarkoma spaustuvė sąmoningai vengė sąsajų su šiais autoriais, kurių, kaip žinome, pirmasis buvo seniai patekęs į Katalikų Bažnyčios rengiamus draudžiamų knygų sąrašus. Lietuvos Brastoje 1560–1561 m. pasirodę piratiniai Bartłomiejaus Groickio ir Jano Palczowskio darbai taip pat išėjo beveik anonimiškai, tik vienintelė B. Groickio knyga „Porządek sądow y spraw mieyskich prawa maydeburskiego“ („Magdeburgo teisės privilegijos teismams ir miestams“, 1560) turėjo nurodytus autoriaus inicialus perspausdintoje dedikacijoje (plačiau apie piratavimo reiškinį kitoje straipsnio dalyje).

Lietuvos Brastos ir Nesvyžiaus spaustuvėse 1564–1565 m. išėję spaudiniai papildė anoniminių spaudinių grupę. Tuo laiku išsiskleidė publicistinė, satyrinė, poleminė ir religinė literatūra. Išryškėjo reformatų Kiprijono Baziliko ir Gžegožo Pavelo iš Bžezinų (Grzegorz Paweł z Brzezin) figūros. Evangeliko reformato K. Baziliko darbai tada ir ateityje leisti tik anonimiškai. Kontroversiškai vertinamo Lenkijoje tuo metu gyvenusio Gžegožo Pavelo iš Bžezinų poleminiai darbai, spausdinti Nesvyžiuje ir Lietuvos Brastoje, vieni išeidavo su išviešinta autoryste (3), o kiti be jos (2). Matoma tendencija, kad tos Gžegožo Pavelo iš Bžezinų knygos, kurios turėjo nurodytą autorystę, pasirodydavo be leidybos duomenų, o tos, kurios autorystės neturėjo – išeidavo su leidybos duomenimis. Vienu atveju informacijos kelias vedė į spaustuves, kitu – pas autorių.

Autorystės klausimas buvo jautrus valstybines pareigas einantiems kūrėjams, kadangi viešai ištarta poleminė mintis galėjo būti suprasta kaip grupės asmenų, sluoksnio ar net institucijos nuomonė. Pirmasis poziciją švietimo ir teisiniais klausimais anonimiškai išsakė Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas knygelėje „Rozmowá Polaká z Litwinem“ („Lenko pasikalbėjimas su lietuviu“, apie 1565 m.), spausdintoje Lietuvos Brastoje. D. Antanavičius atkreipė dėmesį, kad valstybines pareigas ėjęs Elijas Pilgrimovijus po to, kai 1583 m. tapo LDK raštininku, savo vardu nieko nebepaskelbė. Jis slapyvardį Cnotliwy Litwin ir poleminę knygelę, šaltinių rinkinį „Cnotliwy Litwin ku wiádomośći bráćiey swey narodu litewskiego podáie...“ („Gerasis (Dorasis) lietuvis supažindina savo lietuvių tautos brolius...“, 1592) priskiria minėtajam autoriui31. Atvirai kalbėti apie LDK teises į Livoniją buvo pavojinga, nes tai buvo tiesiogiai susiję su Lenkijos Karalystės interesais, sudarytais susitarimais dėl bendro valdymo. Iš vinječių spėjama, kad knyga spausdinta pas J. Karcaną Vilniuje. Vėliau pas J. Morkūną Vilniuje E. Pilgrimovijus atspausdino dar kelias politinio turinio poezijos knygeles. Slapyvardžiu E. P. Philalethes Lithuaniae pasirašant išėjo knygelė „Dialog sláchćicá litewskiego prawdźiwy woyny inflantskiey, Krolá Jego M. Stepháná, świętey y drogiey pámięći Páná nászego, z Kśiędzem Moskiewskim“ („Teisingas lietuvio bajoro pokalbis apie jo malonybės šviesaus ir brangaus atminimo karaliaus Stepono, mūsų valdovo, karą su Maskvos kunigaikščiu...“, 1594)32, kuria vėl buvo apdainuotos kovos dėl Livonijos. Po kurio laiko išėjo nepasirašyta patriotinio turinio dvikalbė poema-dialogas „Philopatris ad senatum populumque Lituanum“ („Tėvynės mylėtojas Lietuvos senatui ir tautai“, 1597), kurioje lotynų ir lenkų kalbomis keliami LDK valstybingumo klausimai, paminint ir Livonijos valdymą33. E. Pilgrimovijus atstovavo patriotiškai nusiteikusiems LDK bajorams, bet politiškai jautrių klausimų kėlimas galėjo atnešti nemalonumų šių idėjų autoriui, tad nutolti šešėlyje buvo apdairu.

2 LENTELĖ. XVI a. antrosios pusės LDK leidinių lenkų kalba anoniminiai autoriai, sudarytojai ir vertėjai

Autorystės tipas	Asmenys (slapyvardžiai ir leidinių skaičius)
Autoriai	Fulvio Androzzi (1), Anzelm Polak (1), Cyprian Bazylik (3), Marcin Broniewski (slap. Chrystophor Philaleth; 1), Andrze Chrząstowski (1), Desiderius Erasmus (1), Bartłomiej Groicki (slap. B.G.R.; 3), Grzegorz Paweł z Brzezin (2), Josephus Flavius (1), Jan Kochanowski (1), Gaweł Kościelski (slap. G. K.; 1), Marcin Łaszcz (slap. Kśiądz Mikołái Issiory, Kśiądz Marćin Tworzydłá, Ksiądz Marcin Tworzydło, Sczesny Zebrowski (tikriausiai); 5), Stanislaus Laurencii (1), Luis de Granada (1), Stanisław Niegoszewski arba Krzysztof Dzierżek (slap. Christophinus Daminaeus Peregrinus Polonus; 1), Jan Palczowski (2), Elijas Pilgrimovijus (slap. E.P. Philalethes Lithuaniae ir Cnotliwy Litwin (?); 3?), Hipacy Pociej (1), Augustinas Rotundas (slap. AW; 1); Piotr Skarga (1), Marcin Śmiglecki (slap. Theophil Kosmopolski; 1), Hieronim Stefanowski (slap. X. Marcin Michaylowicz Zagiel; 3), Szymon Teofil Turnowski (slap. X. Symon Theophil; 1), Pietro Paolo Vergerio (4), Krizostomas Volodkevičius (slap. Cnotliwy Litwin (?); 1), Szymon Zacyusz (slap. Kxiądz Simon z Prossowic, Simon z Proszowic; 2)
Sudarytojai	Stanisław Sudrowski (4)
Vertėjai	Cyprian Bazylik (1), Simonas Budnas (3), Jan Palczowski (2), Andrius Rimša (1), Piotr Skarga (1), Tomasz Sokołowicz (slap. Tomasz Falcónius; 2), Krzysztof Trecy (1), Lenart z Urzędowa (1), Stanisław Warszewicki (slap. Ieden Kapłan Societatis Jesu; 1), Szymon Wysocki (slap. Ieden Kápłán Societatis Iesu; 2), Wojciech Nowomiejski (1); kolektyvas – Franciszek Lismanin, Jakub Lubelczyk, Jan Łaski, Grzegorz Orszak, Franciszek Stankar, Piotr Statorius, Jerzy Szoman, Jan Thenaud, Szymon Zacyusz (2)

Sudaryta remiantis kontroliniu sąrašu „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020).

Po palyginti neproduktyvaus 1566–1569 m. leidybos laikotarpio 1570 m. Lietuvos Brastoje K. Baziliko spaustuvėje išėjo 3 knygos. Tuo metu K. Bazilikas jau turėjo minėtą valdovo privilegiją, kurioje buvo išsakytas pageidavimas dėl leidinių turinio atrankos. Kadangi K. Bazilikas valdovo nuomonės nepaisė spausdindamas Reformacijos rėmėjų raštus, ir toliau šios spaustuvės leidiniuose autorius teko slėpti.

Vienas iš produktyviausių poleminės literatūros autorių buvo Vilniaus kalvinistas Andrzejus Chrząstowskis. 1583–1585, 1592 ir 1594 m. publikuotos 5 jo knygos. Autorius savo knygas spausdinto Vilniuje pas Jokūbą Morkūną ir J. Karcaną. Tik pirmoji šio autoriaus poleminė knygelė „Perla z Abákuká Proroká świętego wyięta“ („Lobis iš pranašo Habakuko knygos“, 1583) išėjo anonimiškai J. Karcano spaustuvėje. Vėlesnės – išviešinant visus autorystės ir spaudos duomenis. Tai retas poleminės literatūros viešumo atvejis, liudijantis apie autoriaus pozicijos tvirtumą, jo užnugarį, kuriuo pasitikėjo jis pats ir komercinės spaudos įmonės. Nors poleminė literatūra dažniausiai ėjo anonimiškai, vis dėlto šis atvejis liudija, kad vien poleminės literatūros turinys nebuvo lemiama priežastis slėptis. Minėta, kad šio autoriaus darbai vėliau pateko į Katalikų Bažnyčios draudžiamų knygų sąrašus, tad autorystės duomenų atskleidimas nebuvo itin apdairus.

Poleminės literatūros suaktyvėjimas 1594–1597 m. siejamas su daug politinių diskusijų sukėlusia Brastos unija, kuriai priešinosi dalis stačiatikių. Aktyvų propagandinį darbą dirbo Vilniaus jėzuitai. Minėta, kad valdovai nepageidavo, kad visuomenės grupės aštrioje poleminėje literatūroje diskutuotų ir keltų neramumus. Panašios nuomonės buvo ir jėzuitų vadovybė Romoje, nepalaikiusi Vilniaus jėzuitų poleminės literatūros leidybos. Neatsitiktinai jėzuitas Martynas Laščius (Marcin Łaszcz), pasislėpęs po įvairiais slapyvardžiais, 1594–1596 m. Vilniuje išleido 6 polemines knygas (1 spėjama) (žr. 2 lentelę). Nė viename iš šių leidinių jėzuitų spaustuvės vardas nefigūravo, atsakomybę visiškai nutylint arba ją atiduodant atskiriems su Akademijos spaustuve vėliau susietiems spaustuvininkams. Kitas poleminės literatūros rengėjas buvo jėzuitas Martynas Smigleckis (Marcin Śmiglecki). Nors visi jo 7 darbai spausdinti Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje, dažniausiai nesislepiant, bet vieną kartą jam pasivadinus Theophilio Kosmopolskio slapyvardžiu knygelė „Absurda synodu toruńskiego“ („Torunės sinodo beprasmybės“, 1595) išėjo be leidybos duomenų, vien tik su publikavimo data. Šiuo atveju pasirinktas beveik maksimalus anonimiškumo lygis, nors visais kitais atvejais M. Smigleckis po savo darbais kruopščiai pasirašydavo. Po slapyvardžiu slėpėsi ir kitas jėzuitas Hieronimas Stefanowskis, 1599–1600 m. išleidęs tris polemines knygeles. Jo leidiniuose 1600 m. nutylėti ir spaustuvės duomenys.

Darbų rinkinių ar Šventojo Rašto sudarymas ir vertimas visada buvo problemiški autorystės požiūriu. Dėl asmeninių priežasčių sudarytojai ir vertėjai dažnai nesiekė atsiskleisti skaitytojams. Pavyzdžiui, 1584 m. iš arijonizmo į katalikybę atsivertęs Kasparas Vilkovskis (Kasper Wilkowski) ir tuometis Krokuvos jėzuitų namų vyresnysis P. Skarga išvertė ir Vilniuje išleido Anglijos jėzuito Edmundo Campiono kankinystės istorijas. P. Skargos vertime vertėjas nepasirašė, bet spaustuvė nurodyta, o K. Vilkovskis leidimo vietos ir spaustuvės nenurodė, bet po vertimu pasirašė. Gita Drungilienė atkreipia dėmesį, kad P. Skargos vertimas buvo skirtas akademinei bendruomenei, o K. Vilkovskio – kaip konvertito išpažintis atlikta laisvu stiliumi ir skirta platesnei auditorijai34. Taigi, du labai panašūs atvejai ir visiškai skirtingi duomenų valdymo pavyzdžiai liudija, kad valdant autorystės ir spaudos duomenis būta įvairių sprendimų.

Katalikų Bažnyčia persekiojo neaprobuotus Šventojo Rašto vertimus. Be vertėjų autorystės išėjo visos Šventojo Rašto ir jo dalių knygos (14), išskyrus vieną Simono Budno verstą „Nowy Testáment“ („Naujasis Testamentas“, Laskas, 1574), kurio autorystė numanoma iš dedikacijos. Katekizmų autorystė dažnesnė. Vilniaus distrikto superintendentas Stanislovas Sudrovskis (Stanisław Sudrowski) sudarė du evangelikų reformatų katekizmus „Kathechism“ (pirma laida 1581 m.) ir „Nauka y utwierdzenie“ („Pamokymas“, Vilnius, 1598), bet tik antrąjį jis pasirašė. Merkelio Petkevičiaus katekizmas „Polski z litewskim Katechism“ („Katekizmas lenkų ir lietuvių kalbomis“, Vilnius, 1598) išėjo su autorystės žyme. S. Sudrovskio apeigynas „Forma, albo Porządek spráwowánia swiatości Páńskich“ („Forma, arba Viešpaties pamaldų aukojimo eiga“, Vilnius, 1598) taip pat išėjo be autorystės ir spaudos duomenų. Maldynai, nors jų ir nedaug buvo parengta, taip pat neturėjo autorystės duomenų. Italų jėzuito Fulvio Androzzi maldynas „Skárbnicá duchowna“ („Dvasinis lobynas“, Vilnius, 1600), verstas Simono Visockio (Szymon Wysocki) ir spausdintas Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje, išėjo be autorystės ir publikavimo duomenų. Šis F. Androzzi veikalų vertimas į liaudišką lenkų kalbą buvo skirtas stačiatikiams35. Tai bene vienintelis atvejis, kai adaptuojant kalbą autorystė slėpta siekiant išplėsti knygos auditoriją religinių konkurentų stovykloje.

Leidybos ir spausdinimo anonimiškumas, piratavimas ir kontrafakcija

Autoriai turėjo daugiau galimybių išvengti viešumo slėpdamiesi po slapyvardžiais ar išlikdami visiškai nežinomi. Spaustuvės kur kas labiau rizikavo pažeisti įstatymą, spaustuvininkams grėsė ir reputacinė žala. Daugelis LDK dirbusių spaustuvininkų buvo ankstesni Krokuvos spaustuvių darbuotojai, kurie Reformacijos sąlygomis dar iki atvykdami į Lietuvą buvo išmokę savo amato gudrybių. Lietuvoje puikiai apie tai žinojo Mikalojus Radvila Juodasis, kurio darbų leidybos anonimiškumą užtikrino Krokuvos spaustuvininkai36. Vėliau išryškėjo, kad ne vien LDK spaustuvininkai, bet ir Lenkijos Karalystės kolegos klastojo duomenis, nurodydami Lietuvos leidybos centrus37. Fiksuojama pavienių atvejų, kai Vokietijoje pasirodžiusi reformatų spauda oficialiai nukreipė cenzūros dėmesį į Vilnių38. Reformacijos sąlygomis spaustuvių pasitelkiamos anonimiškumo technikos buvo žinomos ir ne kartą išbandytos.

Ištyrus antrojo Lietuvos Brastos spaustuvininko Stanislovo Murmelijaus spaudos produkciją atsiskleidžia tam tikri jo elgesio modelio dėsningumai. Daugeliu atvejų 1559–1565 m. Lietuvos Brastos leidiniuose publikavimo duomenų nesama: nei vietovės, nei leidėjo, nei spaustuvininko (16). S. Murmelijus kaip spaustuvininkas leidiniuose pasirodo triskart 1559 m. Visi šie leidiniai yra išleisti spaustuvės savininko LDK didžiojo kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo lėšomis. Nesant spaudiniuose M. Radvilos Juodojo vardo S. Murmelijus nerizikavo.

3 lentelė. XVI a. antrosios pusės LDK leidinių lenkų kalba spaudos duomenų anonimiškumas

Spaustuvė, miestas	Spaustuvininkas, veiklos metai	Anoniminė dalis (išlikusi spaudos visuma)
Radvilų spaustuvė, Lietuvos Brasta	Stanislovas Murmelijus, 1558–1565	19 (22, neįskaičiuojant kitų spaustuvininkų baigtų darbų)
	Kiprijonas Bazilikas, 1566–1570	5 (7)
Motiejaus Kavečinskio ir įpėdinių spaustuvė, Nesvyžius	Danielius Lenčickis, 1562–1570	1 (10)
Jono Kiškos spaustuvė, Laskas	Danielius Lenčickis, 1574	1 (1)
	Feliksas Bolemovskis, 1583?–1589	2 (2)
Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio spaustuvė, Vilnius	Danielius Lenčickis, 1576–1577	2 (2)
	Jonas Slenckis, 1579–1580	1 (1)
	Martynas iš Kazimiero, 1581–1582	1 (2)
	Nežinoma, 1583–1586	3 (4)
Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė	Danielius Lenčickis, 1592–1594	8 (9)
	Kristupas Volbramčikas, 1594	1 (2)
	Nežinoma, 1595–1600	8 (13)

Nurodomos tik tos spaustuvės ir spaustuvininkai, kurie slėpė spaudos duomenis.

Išskirtinę anoniminės spaudos dalį sudaro S. Murmelijaus piratiniai leidiniai. Lietuvos Brastoje 1560–1561 m. perspausdintos Krokuvoje leistų Bartłomiejaus Groickio (4) ir Jano Palczowskio (2) teisinės tematikos knygos. Yra žinoma, kad spaustuvininkas 1559 m. lankėsi Krokuvoje užsitikrindamas miestiečio teises39. Tikriausiai šios kelionės metu naujasis Lietuvos Brastos spaustuvininkas turėjo progos susipažinti su knygų naujienomis.

B. Groickis specializavosi miestų teisėje, rašė originalius darbus, taip pat aktyviai iš lotynų į lenkų kalbą vertė aktualius teisinius tekstus. Šis autorius dirbo su Krokuvos spaustuvininku Łazaru Andrysowicziumi. Šioje spaustuvėje pasirodžiusius leidinius S. Murmelijus 1560 m. nelegaliai ir perspausdino: „Artykuły prawa maydeburskiego“ („Magdeburgo teisės pagrindai“, 1558–1559 laidos), „Porządek sądow y spraw mieyskich prawa maydeburskiego“ („Magdeburgo teisės teismų vykdymo ir miesto reikalų sprendimo tvarka“, 1559), „Posthępek wybran iest z Praw Cesarskich, ktory Carolus V. Cesarz kazał wydać po wszytkich swoich państwiech“ („Ištrauka iš imperatoriaus Karolio V paskelbtų įsakų apie bausmes...“, 1559) ir „Ustawa placey u sądow w prawie maydeburskim“ („Įstatymas dėl tarifų už teisminius procesus pagal Magdeburgo teisę“, 1558–1559). S. Murmelijus siekė kuo labiau nuslėpti savo nelegalią veiklą, todėl perspausdino ne vien tekstus, bet ir knygose buvusias dedikacijas rėmėjams. Lyginant L. Andrysowicziaus darbus ir S. Murmelijaus perspaudus, matyti, kad pastarasis naudojo gana išraiškingus knygų papuošimus, todėl kai kurie leidiniai vizualiai atrodė geriau nei L. Andrysowicziaus spaudiniai. Žinoma, S. Murmelijus buvo apdairus ir kelis kartus tų pačių vinječių ir frontispisų spaudiniuose nenaudojo, nes tai galėjo padėti nustatyti piratine veikla užsiimančią spaustuvę.

Nėra iki galo aišku, ar Žygimanto Augusto dvariškio J. Palczowskio teisinio turinio knygos „Ustawy prawa polskiego napotrzebneysze“ („Reikalingiausi lenkų teisės įstatymai“, 1560) ir „Ustawy prawa polskiego dla pamięci krotko wypisane“ („Trumpai išdėstyti atsimintini lenkų teisės įstatymai“, 1561) buvo išspausdintos pažeidžiant kurio nors spaustuvininko teises. Šie leidiniai išėjo pamečiui be autorystės ir spaudos duomenų. Tikrieji darbų autoriai ir leidėjai išryškėjo tik XIX a. pabaigoje. Aišku tik viena: nei B. Groickio, nei J. Palczowskio knygos paklausos Lietuvoje neturėjo, tai visiškai komerciniai S. Murmelijaus sumanymai. Jų platinti M. Radvila Juodasis nesiėmė, jam tai ir nerūpėjo, nes jos nebuvo Reformacijos plėtrai skirta literatūra.

Analizuojant S. Murmelijaus elgseną pastebima viena išimtis. Tai žymioji 1563 m. Brastos Biblija, kurios kolofone buvo nurodyta spaudos vieta, leidėjas ir metai, bet be spaustuvininko S. Murmelijaus vardo. Tikėtina, kad jau tuo metu S. Murmelijus galvojo apie savo karjeros pabaigą Lietuvos Brastoje. Spaustuvininkas 1565 m. paskolos sutartyje su Liublino pirkliu Jakobu Kanopnica buvo vadinamas Lietuvos Brastos spaustuvininku. Pirkliai tuo laiku užsiėmė ir knygų platinimu, tad minėtasis J. Kanopnica galėjo būti prekybinis kontaktas platinant leidinius Lenkijos rinkoje. S. Murmelijui paskolos reikėjo įsikurti pas Gniezno arkivyskupą Jakubą Uchańskį Lovičiuje (Lenkija). Ten jis apie metus spausdino jėzuitų leidinius, bet ši veikla sekėsi nekaip. Spaustuvininkas prarado arkivyskupo globą, teko ieškoti tarnybos pas žinomą Krokuvos spaustuvininką, galbūt ir giminaitį Mikalojų Szarffenbergerį40. Taigi S. Murmelijaus spaudos duomenų valdymo strategija jam leido išvengti atsakomybės dėl piratavimo ir atvėrė kelius į Kontrreformacijos šalininkų stovyklą, nors jis nebuvo šio judėjimo gerbėjas.

Po S. Murmelijaus išvykimo Radvilų spaustuvėje darbus apie 1566 m. perėmė K. Bazilikas, bet ir jis visų jų neužbaigė. Šveicarų reformato Heinricho Bullingerio teologijos knygą „Krotkie opisanie wiáry swiętey krześćiáńskiey“ („Krikščionių tikėjimo trumpas išdėstymas“), pradėtą spausdinti 1565 m. Lietuvos Brastoje, 1573 m. užbaigė Krokuvos spaustuvininkas Maciejus Wirzbięta. Radvilų spaustuvės vardas neminimas41. K. Bazilikas anoniminiu spaustuvininku išliko iki 1569 m., kai jam valdovas Žygimantas Augustas suteikė privilegiją. Minėta, kad privilegijoje valdovas nepageidavo, jog K. Bazilikas spausdintų reformatų knygas, todėl jis ir toliau buvo linkęs savo spaustuvės vardo neviešinti. Spaustuvininkas, susiradęs tarnybą pas Lenkijos Karalystės Seradzo vaivadą Olbrachtą Łaskį, iš Lietuvos Brastos išvyko.

M. Radvilos Juodojo valdose Nesvyžiuje 1561–1562 m. vietininko Motiejaus Kavečinskio ir didiko Eustachijaus Valavičiaus pastangomis buvo atidaryta antroji evangelikų reformatų spaustuvė42. Iš Pinčuvo (Lenkija) į Nesvyžių 1562 m. atvyko spaustuvininkas Danielius Lenčickis (Daniel z Łęczycy). Manoma, kad Danielius spaustuvininko amato išmoko Krokuvoje43. Jis už arijoniškų raštų spausdinimą 1559 m. buvo įspėtas, žadėjo pasitaisyti44. Dirbo viešai beveik nesislapstydamas ir savo duomenų neslėpdamas. Vienintelį kartą 1564 m. išleido Gžegožo Pavelo iš Bžezinų mažą knygelę (vos 10 lap.) „Prawdziwey nauki krześcianskiey y iey przeciwney fałszywey antykrystowey krotkie opisanie“ („Teisingo krikščioniško mokymo ir jam priešingo melagingo antikristiško trumpas aprašymas“), kurioje pasitenkino tik autoriaus duomenų įvardijimu.

Arijonų, kurie Lietuvoje vadinosi Lietuvos broliais, globėjas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro raikytojas, vienas turtingiausių šalies didikų Jonas Kiška iš Vengruvo (Lenkijos Karalystė) į Laską perkėlė savo spaustuvę. Šioje įmonėje dirbo iš Zaslavo atvykęs D. Lenčickis (1573–1574), J. Karcanas (1575?–1580) ir Feliksas Bolemowskis (1583?–1589). D. Lenčickis spaudos duomenis slėpė. J. Karcanas buvo sąžiningas: nurodydavo ne vien savo vardą, bet ir kūrinių autorystes. F. Bolemowskis taip pat visus duomenis slėpė, tad net nežinome, ar jis spaustuvėje dirbo nuo 1583 m. Taigi, J. Kiškos įmonėje dirbę spaustuvininkai laikėsi gana skirtingos viešumo strategijos, nors visi jie buvo siejami su arijonais, kurie katalikų ir reformatų buvo persekiojami.

Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio spaustuvėje Vilniuje dirbo D. Lenčickis (1576–1578, 1580), Jonas Slenckis (1579–1580), Martynas iš Kazimiero (1581–1582) ir dar mažiausiai vienas nežinomas spaustuvininkas (1583–1586). Spaustuvės veikla rūpinosi Vilniaus jėzuitai. D. Lenčickis elgėsi preciziškai, leidiniuose nurodydavo įmonės savininko, savo ir spausdinamų knygų autorių vardus. Įpėdiniai irgi laikėsi suformuotos praktikos. Vienintelį kartą 1581 m. Stepono Batoro įsaką atspaudė be leidybos duomenų, bet teisiniai dokumentai tuo laiku dažnai išeidavo be spaudos duomenų. Tokios praktikos laikėsi ir Mamoničių spaustuvė, tad čia nebuvo sisteminė išimtis. Visai kitas spaustuvės veiklos etapas buvo 1584–1585 m., kai to meto visuomenė apie spaustuvės darbus galėjo spręsti tik iš autorių, kurių ji ir toliau sistemingai neslėpė, vardų.

Po 1586 m. įvykusio M. K. Radvilos Našlaitėlio spaustuvės perdavimo Vilniaus jėzuitų akademijai spaudos darbai buvo sustoję iki 1590 m. Neturėta aiškios strategijos, ką su dovanotu turtu jėzuitai yra pajėgūs atlikti. Jėzuitų ordino generolas Klaudijus Akvaviva 1593–1597 m. akylai domėjosi Akademijos spaustuvės veikla, reikalaudamas jėzuitų atsisakyti spaustuvės ir ją perduoti patikimiems pasauliečiams arba surasti lėšų spausdinti nemokamai platinamus leidinius. Vilniaus jėzuitai nesutiko su siūlymu, bet tęsiantis diskusijoms ieškota komercinių spaustuvės veiklos galimybių, tenkinant ir jėzuitų poreikius, ir leidžiant spaustuvininkams užsidirbti. Uždarbio klausimas buvo jautrus. Akademijos spaustuvėje apie pusę leidinių išeidavo visiškai anonimiškai, nenurodant net ir su ja siejamų spaustuvininkų45. Stabilesnis Akademijos spaustuvės darbas prasidėjo tik 1592 m. į spaustuvę grįžus D. Lenčickiui. Spaustuvininkas vienus spaudinius spausdino savo vardu, kitus – Akademijos spaustuvės, o vienas išėjo ir be spaudos duomenų, nurodant tik privatų leidėją. Spaustuvėje 1594 m. įsidarbinus Kristupui Volbramčikui (Krzysztof Wolbramczyk), dalis leidinių taip pat ėjo jo vardu, o dalis – Akademijos. Gali būti, kad keletą 1594 m. Akademijos spaustuvėje išspausdinti spaudinių D. Lenčickis pradėjo spausdinti, o K. Volbramčikas užbaigė arba atvirkščiai.

Akademijos spaustuvėje 1595–1600 m. leisti daugiausia poleminio turinio spaudiniai be leidybos duomenų. Su spaustuvės įranga 1596 m. spaustuvėje dirbo Stanislovas Golda ir Kristupas Patras. Pirmasis atsiribojo nuo Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvės, o antrasis ją akcentavo. Nors nuo 1597 m. Akademijos spaustuvė turėjo savo darbą organizuoti pagal vidines taisykles, vis dėlto jų nesilaikyta46. Susitelkta į poleminės literatūros leidybą, todėl nebematome spaustuvininkų pavardžių ir pačią akademiją taip pat dažnai linkstama nutylėti. Spaustuvės darbe 1597–1600 m. atsiranda kelios naujos praktikos. Pradedama nurodyti tik spaudos vietą Vilnių, neįvardijant konkrečios spaustuvės (3 atvejai), taip pat imamasi kontrafakcinės spaudos. Vilniaus jėzuitų akademijos rektorius P. Skarga knygoje „Synod brzeski“ („Brastos sinodas“, 1597) gynė Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių Lietuvos ir Lenkijos valstybėje susivienijimą. Žinomos dvi knygos laidos (A ir B), besiskiriančios antraštiniais lapais, inicialais, vinjetėmis ir teksto išdėstymu. Abiejose laidose publikavimo vieta nurodoma Andrzejaus Piotrowczyko spaustuvė Krokuvoje, bet ryškūs tipografiniai skirtumai leidžia manyti, kad ši P. Skargos knyga buvo Vilniuje perspausdinta. J. Dapkievicz nustatė, kad antraštinio lapo vinjetė sutampa su 1594, 1596 ir 1600 m. Akademijos spaustuvėje pasirodžiusiomis knygomis. Taip pat šio varianto antraštinio lapo ornamentinis rėmelis būdingas Akademijos spaustuvės leidiniams, o inicialinė „Z“ raidė aptinkama M. Laščiaus ir M. Smigleckio veikaluose. Taigi Vilniaus jėzuitų akademijos valdoma spaustuvė dėl įtampų su vyresnybe Romoje, kuri norėjo matyti visą Vilniaus akademijos išleidžiamą produkciją47, perėjusi prie lankstaus komercinio veiklos modelio, samdant atskirus spaustuvininkus, rado išeitį, kuri tiko norintiems užsidirbti, bet nenorintiems būti pastebėtiems kompanjonams.

3 lentelė (tęsinys). XVI a. antrosios pusės LDK leidinių lenkų kalba spaudos duomenų anonimiškumas

Spaustuvė, miestas, veiklos metai	Anoniminė dalis (išlikusi spaudos visuma)
Danieliaus Lenčickio (Vilniaus evangelikų reformatų sinodo, 1581–1591) spaustuvė, 1581–1591, 1595–1600	1 (5)
Jano Karcano spaustuvė, Vilnius, 1580–1600	17 (43)
Jokūbo Morkūno spaustuvė, Vilnius, 1592–1600	3 (13)
Mamoničių spaustuvė, Vilnius, 1586–1600	9 (11)
Vilniaus šv. Dvasios brolijos spaustuvė, 1596	1 (1)
Nenustatytos Vilniaus spaustuvės	13 (13)

Sudaryta remiantis kontroliniu sąrašu „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020).

D. Lenčickis pirmą kartą iš Akademijos spaustuvės išėjęs 1581–1591 m. dirbo su Vilniaus evangelikų reformatų sinodo užsakymais, o po 1594 m. įvykusio antrojo jo išėjimo iš Akademijos spaustuvės įkūrė privačią spaustuvę. Nors jo produkcijoje 1598 m. fiksuojamas vienas anoniminės spaudos atvejis, D. Lenčickis išliko ištikimas savo viešumo principams. Net ir poleminę jėzuitų ir unitų literatūrą jis leido beveik nesislėpdamas.

Į Vilnių iš Lasko atvykęs J. Karcanas 1580 m. atidarė savo privačią spaustuvę. Įmonei produktyviausi buvo 1595 ir 1597 m., kai sugebėta išspausdinti po 7 leidinius kasmet. Iš surinktų duomenų galima spręsti, kad užsakymų skaičius nukrisdavo iki nulio (1591, 1596), bet komercinei spaustuvei toks didžiulis užsakymų bangavimas neturėjo būti. J. Karcanas dažnai slėpė savo spaudos duomenis: nustatyta metų, kai nė viename lenkiškame spaudinyje savo duomenų jis nenurodė: 1587, 1589, 1590. Vėliau taip pat penketą metų (ne iš eilės) vienuose spaudiniuose spaustuvininkas pasirašydavo, o kitus spausdindavo anonimiškai. Šie J. Karcano elgsenos požymiai leidžia manyti, kad užsakymų būta daugiau, bet būta ir priežasčių, dėl kurių apsispręsta slėpti spaudos duomenis. Lyginant atskirų spaustuvininkų elgesį kartais sunku ir suprasti jų motyvus. Pavyzdžiui, J. Karcanas jėzuito Stanisławo Grodzickio 4 pamokslus 1587 ir 1589 m. spausdino nenurodydamas savo įmonės. Kiek vėliau, 1592 m., jo kolega D. Lenčickis S. Grodzickio pamokslus ir polemiką spausdino visiškai atvirai. J. Karcanas 1597 m. išspausdino 4 Jano Protasowicziaus poezijos ir filosofijos knygeles, bet dviejose nerandame spaustuvininko vardo, o vienoje ir leidybos vietos. Likusios dvi išleistos su visais duomenimis. Autorius gyrėsi, o spaustuvė kai kada kuklinosi.

J. Karcanui nepatogu buvo afišuoti savo vardą dėl religinių ir komercinių priežasčių. S. Murmelijaus spausdintos Brastos Biblijos (1563) spaudos lankų likus, J. Karcanas maždaug po 30 metų ėmėsi atgaivinti neužbaigtą darbą. Jis knygą papildė perspausdindamas trūkstamas dalis, bet paliko senuosius leidybos duomenis48. 1563 m. laidą visuotinai pripažinus, Brastos Biblija tapo oficialiu LDK ir Lenkijos Karalystės Evangelikų Bažnyčios šventuoju raštu49. Todėl J. Karcanas šios biblijos spaustuvininku ir negalėjo pasirašyti, nes tai jau būtų buvusi kita, reformatų nepripažinta laida, tai būtų sutrukdę jos platinimą. J. Karcanas užsiėmė ir piratine spauda. Nustatyta, kad populiarią H. Bullingerio knygą „Confesia“ („Išpažintis“, 1574) jis apie 1595 m. Vilniuje perspausdino pakartodamas Krokuvos spaustuvininko M. Wirzbiętos leidybos duomenis. Kaip ir S. Murmelijus, J. Karcanas perspausdino ir knygoje buvusias dedikacijas, taip visiškai stengdamasis atkartoti turinį50.

Be minėtojo D. Lenčickio, Vilniuje veikė keletas privačių evangelikų reformatų spaustuvių. Produktyvumu pasižymėjo Vilniaus knygų pirklio ir knygrišio Jokūbo Morkūno spaustuvė, veikusi 1592–1600 m. Spaustuvė savo leidiniuose autorių dažnokai nenurodydavo, bet spaustuvės duomenys viešinti. Iš 13 knygų fiksuojamos vos trys (1594 ir 1597 m.), išėjusios be spaustuvės duomenų. Tai poezijos ir teologijos veikalai. Visiškai slaptai apie 1594 m. išėjusi anoniminė teologijos knygelė „Zwierćiadłko zywotá wiecżnego“ („Amžinojo gyvenimo veidrodėlis“, 1594)51. Kito reformatų spaustuvininko, Vilniaus žemės raštininko Merkelio Petkevičiaus 1598 m. spaudiniai leisti viešai, neslepiant nei autorių, nei spaustuvininkų.

Brolių Mamoničių spaustuvė Vilniuje lenkiškus leidinius spausdino nuo 1586 metų, bet ji mažai sąveikavo su komercine aplinka. Autorių aktyviai neieškojo, dirbo su valstybiniais užsakymais. Spaustuvė specializavosi teisinės literatūros leidyboje, garsino priimtus įstatymus, LDK seimų sprendimus, Abiejų Tautų Respublikos Seimų nutarimus ir universalus. Pirmosios trys leidinių kategorijos būdavo be spaustuvės duomenų ir publikavimo vietos. Tik universalų, kurių turime vos vieną, išleistą 1591 m. „Uniwersal poborowy na zieździe głownym wileńskim...“ („Vilniaus generalinio suvažiavimo universalas dėl mokesčių“), kolofone randama publikavimo vieta ir spaustuvė. Nors teisinė literatūra ir diferencijuota, visiškai skirtingos pozicijos laikytasi dirbant su grožinės literatūros užsakymais. Nedidelėje Stanisławo Kołakowskio poezijos knygelėje, epicedijoje „Cathemerinon Xięstwá Słuckiego...“ („Slucko kunigaikštystės katemerinonas“, 1594), skirtoje velioniui Jonui Simonui Olelkaičiui pagerbti, randame visus autorystės ir spaudos duomenis.

Vilniuje 1584 m. į Šv. Dvasios broliją susitelkę stačiatikiai ėmėsi organizuoti platų kultūrinį darbą. Brolija 1589 m. atidarė spaustuvę, kuriai valdovas Zigmantas Vaza suteikdamas privilegiją leido spausdinti leidinius rusų ir lenkų kalbomis. Steponas Zizanijus dvikalbėje (rusėnų ir lenkų) knygoje „Казанье святово Кирилла, Патриархи Иерусалимского = Kazanie s. Cyrylla Patryarchy Jerozolimskiego“ („Jeruzalės patriarcho šv. Kirilo pamokslas“, 1596), dedikuotoje Konstantinui Vosyliui Ostrogiškiui, aštriai kritikavo jėzuitus, Katalikų Bažnyčią, pasisakė prieš Brastos uniją ir rusėnų lenkinimą52. Autorius iš dalies išliko anonimu, pasirašęs tik dedikacijoje, knygoje aiškiai buvo nurodyta tik leidimo vieta – Vilnius. Pasirodžius S. Zizanijaus poleminiam veikalui, unitai ir katalikai kreipėsi į valdovą prašydami užkirsti kelią brolijos agitacinei veiklai. Imtasi persekioti S. Zizanijų ir kt. brolijos narius, valdovas atšaukė išduotą privilegiją brolijai53.

Bibliografai dar neturi visų atsakymų vertindami anoniminę XVI a. pabaigos Vilniaus spaudą. J. Tumelio, K. Estreicherio, K. Piekarskio ir kt. Lenkijos bibliografų pastangomis Vilniaus spaudos produkcijai dar priskiriama 19 leidinių (žr. 2 pav.). Vieni sąrašui priskiriami pagal spaudiniuose nurodytą leidybos vietą ir leidėjo duomenis, kiti pagal autorystę, teksto turinį ir istorinį kontekstą. Leidybos tendencijos liudija, kad anoniminių spaudinių leidyba ženkliai padidėdavo 1583–1584, 1589, 1591, 1595–1600 m., iš esmės sutapdama su jau anksčiau aptartais anoniminės spaudos suaktyvėjimo etapais. Turinio požiūriu, daugelis Vilniaus spaudai priskirtų leidinių yra poleminiai darbai religiniais ir politiniais klausimais (13), mažesnioji dalis: poetinė literatūra (2), publicistika diplomatijos tema (2) ir religinė literatūra (2). Šie klausimai bendrąja prasme pateko į reguliuojamosios spaudos akiratį, jos viešam pasirodymui įtakos turėjo teisinė aplinka.

 

2 pav. Vilniaus spaudos duomenų anonimiškumas 1576–1600 m. spaudiniuose lenkų kalba
Sudaryta remiantis kontroliniu sąrašu „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020).

Nors negalime būti tikri, vis dėlto didelė tikimybė, kad tais atvejais, kai leidinyje nurodyta leidimo vieta ir leidėjas, iš tikro šie leidiniai galėjo būti spausdinti Vilniuje. Fiksuojami 6 tokie atvejai. Leidėjai, prisidėję prie šių leidinių pasirodymo, buvo Janas Krzysztoporskis, Stretas Tiškevičius, Grigalius Vilentas (Hrehor Wilant) ir Kasparas Vilkovskis (Kasper Wilkowski). Atkreiptinas dėmesys, kad tai buvo stambūs atvirai autoriniai poleminiai veikalai, dažnai su dedikacijomis rėmėjams ir valdovams. Daugeliui leidėjų tai buvo vienetiniai kontaktai su spaustuvėmis, bet, pavyzdžiui, iš arijonizmo į katalikybę grįžęs konvertitas K. Vilkovskis, 1583–1584 m. išleidęs 4 knygas (3 iš jų skirtingos laidos), kelerius metus bendradarbiavo su kažkuria vietine Vilniaus spaustuve, tik jos iki šios dienos nepavyko patikslinti. Proginės poezijos kūrinys Wojciecho Skorawieco išskirtinis sveikinimas Sofijai Chodkevičienei susilaukus pirmagimio sūnaus Jeronimo – „Winszowanie Jáśnie Wielmożney Paniey Jey Mśći. P. Zophiey z Mielcá, Janowey Károlowey Chodkiewicżowey, podcżásżyney Wiel. X. Lit. z nowourodzonego syná Hieronimá“ („Sveikinimas Sofijai Mieleckaitei-Chodkevičienei susilaukus sūnaus Jeronimo“, 1598). Autorius norėjo įsiteikti Chodkevičiams, bet spaustuvė spaudos duomenų neviešino.

Manoma, kad Vilniuje 1580–1599 m. išėjo dar 12 leidinių, neturinčių leidybos ir spaudos duomenų. Tarp šių spaudinių patenka ir pirmojo Lietuvos kūrėjo, rašiusio lenkiškai ir leidusio knygas Lietuvoje, S. Laurencijaus poezijos knygelė „Lament nieszcźęsnego Hrehorá Ośćiká“ („Nelaimingojo Grigaliaus Astiko rauda“, 1580). Brošiūroje apdainuotas tais pačiais metais Vilniuje nukirsdinto išdaviko Grigaliaus Astiko gyvenimas. Galime tik numanyti, kad autorius ir spaustuvė bijojo išdaviko rėmėjų, tad abu rinkosi anonimiškumo kelią. Autorius iššifravus akrostichą išryškėjo54, bet spaustuvė iki šios dienos lieka anoniminė.

Bibliografai dažnokai nesutaria dėl anoniminių leidinių priskyrimo konkrečiai vietai ar spaudos įmonėms, kadangi, kaip minėta, Lenkijos ir Vokietijos spaustuvės taip pat klastojo duomenis nurodydamos Vilnių, o turinys ne visada leidžia susidaryti patikimą nuomonę. Tarp išlikusių leidinių išsiskiria anoniminis paskvilis „Theses theologicae, to iest Conclusie synodalne zboru wileńskiego...“ („Teologinės tezės, tai yra Vilniaus brolijos sinodo nutarimai“, 1591), išleistas lotynų ir lenkų kalbomis. Lenkijos bibliografų manymu, knygelė buvo spausdinta ne Vilniuje, bet Rakove (Lenkija) arijono Aleksejaus Rodecio spaustuvėje. Lenkijos bibliografų manymu, 1597 m. Marcino Broniewskio didelės apimties poleminio antikatalikiško turinio knyga „Apokrisis“ (1597) taip pat buvo išspausdinta ne Vilniuje, o Rakove pas A. Rodeckį. Šis spaustuvininkas palaikė ryšius su stačiatikiais ir reformatais, už jų knygų spausdinimą buvo nukentėjęs55. Kyla abejonių ir dėl Gžegožo iš Žarnoveco (Grzegorz z Żarnowca) knygos „Apokatastasis“ publikavimo vietos ir laiko. Knyga išleista anonimiškai, bibliografiniuose šaltiniuose kaip publikavimo vieta nurodomas Vilnius (1598) arba Krokuva (apie 1594–1596 m.). Neatmestina galimybė, kad ši knyga galėjo pasirodyti M. Wirzbiętos spaustuvėje Krokuvoje. Panaši situacija ir su vienų Stanisławui Niegoszewskiui, o kitų Lenkijos diplomatui Krzysztofui Dzierżekiui56 priskiriama antiturkiško turinio publicistikos knygele „Liga z zawadą kola poselskiego, spolnego narodu K.P. y W.X. Lit.“ („Lenkijos Karalystės ir LDK tautų sąjungos pasiuntinių nesutarimai“, 1596), kurios kita galima publikavimo vieta nurodoma Krokuva. Taigi Lenkijos spaustuvėms taip pat buvo kai kada patogu kaip spausdinimo vietą nurodyti Vilnių.

Kontroliniame sąraše „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba“ (2020) LDK spaudos produkcijai priskirti minėti 19 Vilniaus spaudinių palieka daug abejonių, kurioms išsklaidyti reikalingi papildomi tyrimai. Lietuvos ir Lenkijos anoniminę spaudos produkciją būtina tirti kompleksiškai, nediferencijuojant jos nei pagal kalbas, nei pagal regionus. Tik tokiu atveju yra tikimybė, kad taikant tipografinį metodą, galbūt pasitelkiant ir dirbtinio intelekto galimybes susidarys naujos sąlygos tikslinti iki šios dienos neišaiškintus anoniminės leidybos atvejus. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į komercinių Vilniaus spaustuvių darbų apimtis. Pavyzdžiui, anksčiau atlikta J. Karcano spaudos produkcijos analizė leidžia teigti, kad staigūs įmonės produkcijos apimties sumažėjimai gali būti tiesiogiai susiję su anoniminės spaudos pagyvėjimu, nes komercinės spaudos įmonės be darbo nestovėjo.

Išvados

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. antrojoje pusėje galiojo liberalus spaudos įmonių veiklos reglamentavimas. Privilegijos spaustuvėms buvo ne privalomos, o tik papildomą spaudos produkcijos apsaugą ir rūpesčių suteikiantis dokumentas. Didikai ir privatus verslas buvo suinteresuoti nevaržoma spaudos laisve, o tai savaime sukūrė sąlygas atsirasti anoniminės spaudos reiškiniui. Bažnytinės cenzūros įtaka buvo vėlyva ir mažareikšmė, jos veiklos metodai autoriams ir leidėjams žinomi. Leidybos patirtys į LDK buvo atvežtos iš Lenkijos: daugelis knygų autorių buvo ne LDK piliečiai, pirmieji spaustuvininkai įgūdžius įgijo daugiausia Krokuvos spaustuvėse. Lenkijoje ir kitose šalyse anonimiškumas kaip leidybos strategija Reformacijos laiku išbandyta anksčiau, bet LDK veiklos laisvės buvo daugiau. Todėl daugeliu atvejų Reformacijos šalininkai nepaisant teisinės konjunktūros galėjo savo sumanymus realizuoti lengviau nei Lenkijoje ar kitur, kur tai buvo įmanoma. Autoriai, vertėjai, sudarytojai, leidėjai ir spaustuvininkai dėl teisinių, komercinių ar asmeninių priežasčių dažnai slėpėsi anonimiškumo šešėlyje. Turime duomenų apie 65,9 proc. (arba 116 iš 176) LDK spaudinių lenkų kalba, kuriuose buvo nutylėti autorystės ir spaudos duomenys. Šalyje formavosi vietinė anoniminės leidybos praktika.

Teisinės, komercinės ir asmeninės priežastys veikė pavieniui ir kompleksu, įtraukė ne vieną spaudos proceso dalyvį, todėl daugeliu atvejų sudėtinga įžvelgti autorystės ir spaudos duomenų valdymo strategijas, kurios ryškiau nusakytų anoniminės veiklos situacijas: logika susipindavo su emocija, atsirasdavo vienetinių, nesisteminių sprendimų. Dažniausiai slėpti spaustuvių duomenys (nenurodyta 91 spaustuvė iš 176), o tai leidžia manyti, kad spaustuvės labiausiai rizikavo, todėl jos pirmiausia buvo suinteresuotos, kad anoniminiai spaudiniai nebūtų siejami su konkrečiomis spaudos įmonėmis. Spaustuvių anoniminių spaudinių analizė, analogiškų situacijų vertinimas atskleidė, kad didelę įtaką spaudos duomenų valdymui darė spaustuvininkų asmeniniai apsisprendimai. Dažnai lemiamą įtaką anonimiškumui turėjo spaudinių turinys: kuo jis buvo radikalesnis (polemika, paskviliai ir kt.), tuo didesnė tikimybė, kad autorystės ir / ar spaudos duomenys leidiniuose bus slepiami. Bet ne visada – esant įtakingiems rėmėjams autoriai, vertėjai ir leidėjai, o kartais ir spaustuvininkai nebijojo būti išviešinti. Nė viena politinė ar religinė jėga LDK nebuvo visiškai laisva, nebaudžiama ir nesaistoma įsipareigojimų valdovui ar savo vyresnybei už šalies ribų. Reikėjo išlaikyti santūrumą, bet savo poziciją ginti tokiomis priemonėmis, kurias buvo galima pasitelkti. Ši tendencija ryškiai matoma, kai poleminiai klausimai buvo susiję su politika, LDK teisėmis ir santykiais su Lenkija. Religinių ir politinių kovų metu apdairiai išnaudotos galimybės viešinti tik dalį spaudos duomenų, autorystę maskuoti slapyvardžiais, talentingai mėtyti pėdas (pvz., knygų puošyboje nenaudoti tų pačių meninių detalių), kad net iki šios dienos liko neįmintų mįslių.

Anonimiškumas į LDK spaudos gyvenimą atnešė ir nepageidaujamų leidybos reiškinių, kurių išvengti nebuvo galima. Vietinės spaustuvės dažnai veikdamos be privilegijų nesirūpino investicijomis į leidybos sumanymus. Ideologiškai angažuotų spaustuvininkų buvo mažuma, daugelis jų vadovavosi komercine logika, rinkosi greitos sėkmės kelią. Spaudos produkcijai nesant teisinės apsaugos, kitos spaustuvės nebaudžiamai galėjo pasinaudoti spaustuvininkų įdėtu triūsu. Todėl LDK spaudos įmonės ir atskiri spaustuvininkai, dirbę pagal kontraktus, buvo priklausomi nuo užsakovų. Spaustuvės, norėdamos išgyventi ir pelningai veikti, mažai galėjo rinktis, teko rizikuoti, įsiklausyti į užsakovų poreikius, nuomones, todėl esant reikalui reikėjo ir atsiriboti nuo spaudinių.

Lietuvos Brastos Radvilų spaustuvėje spaustuvininko S. Murmelijaus 1559–1565 m. įtvirtintas leidybos anonimiškumas, kurio pasekmė buvo ir 1559–1560 m. pasirodę piratiniai spaudiniai, skirti Lenkijos rinkai, liudijo apie spaustuvininko strateginio mąstymo ir komercinės logikos prigimtį. Tai buvo sėkmingi S. Murmelijaus sprendimai, leidę išgelbėti reputaciją. Panašiu keliu ėjo ir žymiausias XVI a. antrosios pusės Vilniaus spaustuvininkas J. Karcanas, dažnai savo spaudos įmonės duomenis slėpęs, nevengęs piratinių ir kontrafakcinių darbų. Apskritai daugelis spaustuvininkų dirbo su konkuruojančiomis politinėmis ir religinėmis grupėmis, todėl tik slepiant spaudos duomenis buvo galima išvengti dalies užsakymų praradimo. Nesutarimų su Roma turėjo Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė. Jėzuitai slėpė savo autorius, samdė spaustuvininkus, kurie dažnai slėpė leidybos duomenis, naudojosi kontrafakcijos praktika. Vienintelė sisteminė išimtis buvo Mamoničių anonimiškai leidžiama teisinio turinio spauda, kurios spaustuvininkai formaliai nesiejo su savo įmone tai akcentuodami spaudos duomenyse. Oficialius teisinio turinio spaudinius LDK spausdino tik ši įmonė, tad papildomi spaudos duomenys nebuvo būtini. Šis spaustuvės sprendimas negaliojo ne teisinio turinio spaudai, kuri buvo leidžiama ne anonimiškai.

Nors XVI a. pabaigoje Vilnius po Krokuvos tapo antruoju spaudos centru Abiejų Tautų Respublikoje, spaudos gyvenimas skaidrumu nepasižymėjo, valstybės galimybės jį riboti išliko nedidelės. Tikėtina, kad Vilnių kaip formalią, bet ne tikrąją leidybos vietą rinkosi ir Lenkijos spaustuvininkai, tokiu būdu klaidindami savuosius spaudos laisvės prievaizdus. Į šią prielaidą reikia atkreipti dėmesį analizuojant nemenką (19 spaudinių lenkų kalba) spaudos dalį, kurios sąsajos su Vilniumi yra iki galo neįrodytos. Tik visuminė Abiejų Tautų Respublikos spaudos analizė ateityje gali padėti išspręsti anoniminės spaudos mįsles. Nustatant anoniminės spaudos apimtis iki šiol buvo analizuojama tik vienos šalies ir vienos kalbos spauda, tad jau pasiekta analizės riba, kurią būtina peržengti toliau einant kompleksiniu analizės keliu.

Šaltiniai ir literatūra

Bibliografiniai šaltiniai

1. Katalog poloników XVI wieku Biblioteki Jagiellońskiej. T. 1, A–L. Warszawa: Nakładem Uniwersytetu Jagiellońskiego, 1992. 432, [1] p., 24 iliustr. lap.

2. Polnische Drucke und Polonica, 1501–1700 = Druki polskie i polonica, 1501–1700: Katalog der Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel. T. 1, d. 2, 1501–1600. München: K.G. Saur, 1992. P. [1], 266–547.

3. Polonia typographica saeculi sedecimi: zbiór podobizn zasobu drukarskiego tłoczni polskich XVI stulecia. D. 11, Maciej i Paweł Wirzbiętowie, Kraków, 1555/7–1609: tablice 521–570. Wrocław: Ossolineum, 1981. 1 apl. (25, [1], 90 p., 52 atsk. lap.)

4. TUMELIS, Juozas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI amžiaus spauda. Vilnius, 2003. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau – LNB RKRS), f. 130, b. 2630. [6], 212, [76] p.

5. XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba = Książki litewskie XVI wieku w języku polskim = Polish books published in Lithuania in the 16th century: kontrolinis sąrašas, mokslo studija, XVII–XVIII a. taisymai ir papildymai. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 190, [1] p., 3 iliustr. lap.

Publikuoti šaltiniai ir literatūra

6. ALIŠAUSKAS, Vytautas. Sakymas ir rašymas: kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius: Aidai, 2009. 259, [1] p.

7. Antanavičius, Darius. „Cnotliwy Litwin“ (1592 m.) autorius ir teksto šaltiniai. Iš Istorijos šaltinių tyrimai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, t. 3, p. 111–129.

8. Antanavičius, Darius. „Cnotliwy Litwin“ (1592 m.) autorius ir teksto šaltiniai. Iš Istorijos šaltinių tyrimai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012, t. 4, p. 133–155.

9. Barleti, Marin. Historya o żywoćie y zacnych spráwách Jerzego Kástryotá, ktorego pospolićie Szkánderbegiem zową, kśiążęćiá epireńskiego: na trzynaśćie kśiąg rozdźielona. [Drukowano w Brześćiu Litewskiem], [1569]. [40], 701, [42] p.

10. Braziūnienė, Alma. Kiek knygų lenkų kalba buvo išspausdinta XVI a. Lietuvoje? Knygotyra, 2021, t. 77, p. 384–391. https://doi.org/10.15388/Knygotyra.2021.77.100.

11. Buchwald-Pelcowa, Paulina. Cenzura w dawnej Polsce: między prasą drukarską a stosem. Warszawa: SBP, 1997. 289, [4] p.

12. Drungilienė, Gita. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikiškoji hagiografija: recepcija, sklaida ir šventųjų kulto bruožai XIV a. pabaigoje – XVII a. pradžioje: daktaro disertacija. Vilnius, 2016. LNB RKRS, f. 132, b. 7847. 274 p.

13. KAŽURO, Ina. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių privilegijos. Knygotyra, 2017, t. 68, p. 38–82. https://doi.org/10.15388/Knygotyra.68.10716.

14. KOCOT, Anna. Artyści “czarnej sztuki”: typografia druków Floriana Unglera i Macieja Wirzbięty. Kraków: Biblioteka Jagiellońska: Księgarnia Akademicka, 2015. 413, [1] p., [10] faks. lap.

15. Korzo, Margarita A. Druki jezuickie w kręgach prawosławnych: dwa przykłady z XVII-wiecznej Rzeczypospolitej. Biblioteka, 2018, nr. 22, p. 65–72. DOI: 10.14746/b.2018.22.4.

16. Kowalski, Waldemar. Krakowski drukarz Stanisław Murmelius i jego księgozbiór (1571). Odrodzenie i reformacja w Polsce, 2018, t. 62, p. 5–45. DOI: 10.12775/OiRwP.2018.01.

17. Lathi, Leo; Marjanen, Jani; Roivainen, Hege; Tolonen, Mikko. Bibliographic data science and history of book (c. 1500–1800). Cataloging & Quarterly, 2019, vol. 57, nr. 1, p. 5–23. https://doi.org/10.1080/01639374.2018.1543747.

18. Łowmiańska, Maria. Hrehory Ościk i jego zdrada w roku 1580. Wilno: Lux, 1933. 22 p.

19. Narbutienė, Daiva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVII a. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004. 245, [1] p.

20. Nikołajew, Siergiej. Przygody polskiej szesnastowiecznej legendy w Rosji XVII–XXI wieku. Napis, 2020, t. 26, p. 335–337. https://journals.openedition.org/napis/441?lang=fr.

21. Petrauskienė, Irena. Łęczycki, Lancicius, Łęczycius, Lenčickis Daniel, Danielius. Iš Lietuvos knygos veikėjai [Elektroninis išteklius] = The workers of the Lithuanian book: biografijų žodynas. [Vilnius], [2004]. 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM).

22. Petrauskienė, Irena. Vilniaus akademijos spaustuvė, 1575–1773. Vilnius: Mokslas, 1976. 243, [3] p., [16] iliustr. lap.

23. Petreikis, Tomas; Dapkievicz, Jolanta. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga lenkų kalba XVI a. antroje pusėje. Iš XVI a. Lietuvos knyga lenkų kalba. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020, p. 18–59.

24. POCIŪTĖ, Dainora. Maištininkų katedros: ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai. Vilnius: Versus Aureus, [2008], p. 266–290, 328–382, 397–520 ir kt.

25. Pociūtė, Dainora. Radvila Juodasis. Brastos Biblija. Iš Senosios Lietuvos literatūra, 1253–1795. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 131–140.

26. POCIŪTĖ, Dainora. XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės: LDK ir Prūsų Lietuva. Vilnius, 1995. 221, [1] p.

27. SIESS-KRZYSZKOWSKI, Stanisław. Warianty typograficzne Biblii brzeskiej. Iš Brjesckaja Bіblіja – unіkal'ny pomnіk kul'tury XVI stagoddzja: novyja dasledavannі і matjeryjaly = Biblia Brzeska – unikatowy zabytek kultury XVI wieku: nowe badania i materiały. Mіnsk: Palіgrafkambіnat іmja Ja. Kolasa, 2015, p. 41–136.

28. Topolska, Maria B. Książka na Litwie i Białorusi w latach 1553–1660 (analiza statystyczna). Odrodzenie į reformacja w Polsce, 1976, t. 21, p. 145–164.

29. Ulčinaitė, Eugenija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI–XVII amžiaus dvikalbis tekstas: adresatas ir kalbinė raiška. Senoji Lietuvos literatūra, 2006, kn. 21, p. 63–80.

30. Vasilevskis, E. Zizanijus (Tustanovskis) Steponas. Iš Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. T. 1, Feodalizmo laikotarpis. Vilnius: Mintis, 1980, p. 351–352.

31. Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: Senovė, viduramžiai, Renesansas, XVI–XVII amžius. Vilnius: Mokslas, 1979. 566 p., [8] iliustr. lap.