Vilniaus universitetas (1803–1832) suvaidino lemiamą vaidmenį, plečiant leidybinį darbą Lietuvoje. Siekdamas plačiai išvystyti švietimo darbą, universitetas įvykdė eilę priemonių, padėjusių pakelti leidybinio darbo lygį Vilniaus švietimo apygardoje. Nagrinėjant Vilniaus universiteto įtaką leidybiniam darbui, būtinai reikia paliesti ir cenzūros prie universiteto veiklą. Neužsibrėždama visapusiškai išnagrinėti šio klausimo, autorė stengiasi apibūdinti universiteto cenzūrą kaip jo veiklos knygų leidimo srityje sudėtinę dalį. Kadangi universiteto cenzūra apėmė lenkų, žydų ir lietuvių kalbų leidinius, straipsnyje surinkti ir nagrinėjami tie faktai, kurie lietė cenzūros priespaudą lietuvių, žydų ir lenkų knygų atžvilgiu.
1803 m. reorganizavus Lietuvos Vyriausiąją mokyklą į Vilniaus universitetą, prie jo buvo įsteigta cenzūra, kuri tikrino visus leidinius, leidžiamus Vilniaus švietimo apygardoje. Cenzorius rinkdavo patys profesoriai iš visų keturių universiteto fakultetų dėstytojų tarpo.
Caro Aleksandro I vyriausybės politika, laikui bėgant, darėsi vis reakcingesnė. Tai tiesiogiai veikė ir cenzūrą. Ji vis labiau tolo nuo palyginti švelnių 1804 m. cenzūros nuostatų. Nors visa cenzūros prie Vilniaus universiteto veikla keitėsi ta linkme, kaip ir visas tuometinis Rusijos visuomeninis gyvenimas, vis dėlto jai ypač būdingos kai kurios ypatybės, ir ji glaudžiai susijusi su Vilniaus universiteto istorija.
lki 1824 m. Vilniaus švietimo apygardos globėju buvo įžymus politinis veikėjas lenkų magnatas Adomas Čartoriskis. Tais laikais universitetas tvarkėsi palyginti savarankiškai. Tai atsispindėjo ir cenzūros darbe. Vilniaus cenzūros komiteto darbo bendra kryptis iki XIX a. trečiojo dešimtmečio nepasižymėjo reakcingumu ir, kiek tai buvo galima, cenzūros srityje atsispindėjo švietimo ir šlėktų liberalizmo idėjos, viešpatavusios tuo laiku Vilniaus universitete. Dėl to caro valdžios organai kreivai žiūrėjo į universiteto cenzūrą. 1822 m. caraičio Konstantino įsakymu buvo uždarytas žurnalas „Tygodnik Wileński“, profesorius E. Klongevičius, praleidęs netinkamą straipsnį apie kelionę į Ispaniją, buvo atleistas iš cenzoriaus pareigų, o Vilniaus cenzūrai uždrausta tikrinti periodinius leidinius.
1823 m. į Vilnių atvyksta komisaras N. Novosilcevas, netrukus tapęs Vilniaus švietimo apygardos globėju. Jam atvykus, universiteto gyvenime prasidėjo reakcijos laikotarpis. Novosilcevas ir naujas universiteto rektorius V. Pelikanas stengėsi moksleivius paversti ištikimais caro tarnais. Ryšium su tuo universitete uždraudžiama dėstyti Lenkijos istoriją ir kai kurias kitas visuomeninių mokslų disciplinas, pakeičiami beveik visi vadovėliai. Didelių pakitimų įvyksta ir cenzūros darbe. Nuo 1824 m. cenzūra faktiškai netenka savarankiškumo ir darosi visiškai priklausoma nuo Novosilcevo ir Pelikano, kurie iš anksto vizuodavo visus leidžiamus vadovėlius ir netgi įsakydavo išimti iš apyvartos jau išleistas knygas.
1826 m. Rusijoje buvo priimti nauji, labai griežti cenzūros nuostatai, vadinti „špižiniais“. Buvo panaikintas cenzorių renkamumas.
1827 m. Vilniaus cenzūros komitetas pradėjo dirbti pagal naujuosius nuostatus. Komitetą sudarė keturi asmenys, nedirbantieji universitete: pirmininkas A. Povstanskis, cenzoriai N. Jurgevičius, I. Šidlovskis ir T. Tugengolcas – visus šiuos asmenis Pelikanas apibūdino kaip ištikimus caro valdžiai valdininkus. lr iš tikrųjų, naujas cenzūros komitetas taip stengėsi įsiteikti valdžiai, kad Peterburgui reikėjo net jį pristabdyti.
Cenzūros priespaudą teko patirti ir lietuviškajai knygai. Cenzūros archyvuose dingo A. Strazdo ir A. Butkevičiaus rankraščiai. Norėdamas apsaugoti lietuvišką knygą nuo persekiojimų, mokytojas Juozas Volodzka išsikovojo lietuviškų knygų cenzoriaus vietą be atlyginimo. Kadangi visi šie faktai literatūroje jau anksčiau buvo nušviesti, smulkiau šiame straipsnyje jie nenagrinėjami.
„Špižiniai“ nuostatai buvo tiek nepakenčiami, kad vyriausybei pačiai teko juos pakeisti. 1828 m. buvo patvirtinti nauji šiek tiek švelnesni nuostatai. Vilniaus cenzūros komitetas, perorganizuotas pagal šiuos nuostatus, pradėjo veikti nuo 1829 m. Jo veikla tais metais taip pat pasižymėjo reakcingumu.
Tuo būdu, Vilniaus cenzūra 1803–1832 m. ne visada vienodai trukdė leidybiniam darbui. Jos veikla skirstoma į du laikotarpius: 1803–1824 m., kai ji nedarė ypatingų kliūčių leidybiniam darbui Vilniaus švietimo apygardos teritorijoje, ir 1824–1832 m., kai universitete įsiviešpatavo reakcija.