Lietuvių kalba eISSN: 1822-525X
2025, vol. 20, pp. 120–133 DOI: https://doi.org/10.15388/LK.2025.8
Komplementiniai jungtukai „kad“ ir „jog(ei)“ XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstuose
Erika Jasionytė-Mikučionienė
Vilniaus universitetas, Filologijos fakultetas
Taikomosios kalbotyros institutas, Lietuvių kalbos katedra
El. paštas: erika.jasionyte@flf.vu.lt
ORCID: https://orcid.org/0000-0002-7016-185X
Santrauka. Straipsnyje aprašomos jungtukų kad ir jog(ei) funkcijos XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstuose. Lietuvių kalbos gramatikose nagrinėjami jungtukai priskiriami asemantinių, t. y. neturinčių apibrėžtos reikšmės, jungtukų klasei (LKG III 1976; DLKG 2006). Naujesni dabartinės lietuvių kalbos tyrimai (Holvoet 2010, 2015; Jasionytė-Mikučionienė 2018) šią išvadą patvirtina: jungtukai kad ir jog siejami ir su komplementine, ir su adverbialine sakinių jungimo strategija. Vis dėlto išsamesnių darbų, skirtų komplementinių jungtukų analizei ankstesniais kalbos raidos etapais, taip pat paaiškinančių funkcinius jungtukų skirtumus, vis dar trūksta. Taigi, šio tyrimo tikslas – ištirti jungtukų kad ir jog(ei) funkcijas bei sintaksinę aplinką XIX a. lietuvių kalbos tekstuose. Medžiaga rinkta iš naujai sudaryto XIX a. tekstyno. Tai pirmasis XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstynas, apimantis iškiliausių lietuvių rašytojų, gyvenusių ir kūrusių XIX a., grožinės literatūros kūrinius.
Raktažodžiai: komplementas, komplementinis jungtukas, adverbialinis jungtukas, komplementinis sakinys, adverbialinis sakinys
Complementizers kad and jog(ei) ‘that’ in the 19th-century Lithuanian Fiction Texts
Abstract. The paper examines the functions of the complementizers kad and jog(ei) ‘that’ in the 19th-century Lithuanian fiction texts. In Lithuanian grammars, the examined complementizers are described as asemantic, i. e., conjunctions without a defined meaning (see LKG III 1976; DLKG 2006). More recent studies of the contemporary Lithuanian language (Holvoet 2010, 2015; Jasionytė-Mikučionienė 2018) confirm this conclusion: the complementizers kad and jog are associated with both complement and adverbial sentence linking strategies. However, a more detailed analysis of the complementizers at earlier stages of language development as well as an explanation of their functional differences are still lacking. Thus, the aim of this paper is to investigate the functions and syntactic environment of the complementizers kad and jog(ei) in the 19th-century Lithuanian fiction texts. The data was retrieved from a newly compiled 19th-century text corpus, which includes works of fiction by the most prominent Lithuanian writers who lived and worked in the 19th century.
Keywords: complement, complementizer, adverbial conjunction, complement clause, adverbial clause
Received: 2025-12-03. Accepted: 2025-12-30
Copyright © 2025 Erika Jasionytė-Mikučionienė. Published by Vilnius University Press. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence (CC BY), which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
1. Įvadas
Tradicinėse lietuvių kalbos gramatikose (LKG III 1976, 790–793; DLKG 2005, 661) jungtukai kad ir jog siejami su sudėtiniais prijungiamaisiais sakiniais, t. y. tokiais sakiniais, kurių vienas dėmuo yra pagrindinis, o kitas dėmuo (arba kiti dėmenys) – šalutinis, priklausomas nuo pagrindinio sakinio. Nagrinėjami jungtukai yra šalutinių, arba priklausomųjų, sakinių rodikliai, indikuojantys šių dėmenų nesavarankiškumą. Pabrėžiama, kad kalbami jungtukai težymi sintaksinį šalutinio dėmens priklausymą nuo pagrindinio dėmens, bet neturi apibrėžtos reikšmės, taigi neperteikia semantinio priklausomojo ryšio pobūdžio. Ryšys tarp pagrindinio ir priklausomojo dėmenų „paaiškėja iš dėmenų sandaros, atraminių ir kitų žodžių gramatinių bei reikšmės ypatybių“ (DLKG 2005, 661). Būtent dėl to kad ir jog priskiriami prie funkcinių, arba nereikšminių (asemantinių) jungtukų (Ambrazas 1972, 24–28; DLKG ten pat).
Jungtukais kad arba jog jungiami tiesioginio prijungimo aiškinamieji sakiniai (DLKG 2005, 660). Pagrindinio ir šalutinio dėmenų tarpusavio ryšys itin glaudus, dėl to netgi sudėtinio aiškinamojo sakinio pagrindinis dėmuo be šalutinio dėmens neretai būna nepilnas, nesavarankiškas, plg.:
(1) Mato, kad čia užmanyta neteisybė, ne – sutinka prie to prisidėt ir da pats primena – ant vieškelių esą daug tiltelių, kuriuos galima būtų apmaskoliuot. (Kudir)
Pateiktame pavyzdyje pagrindiniame sakinyje esantis veiksmažodis matyti reikalauja papildymo, kuris šiuo atveju išreikštas šalutiniu sakiniu su jungtuku kad: be šio papildymo pagrindinis sakinys būtų ir semantiškai, ir struktūriškai neišbaigtas.
Tiesioginio prijungimo sakiniuose šalutinis dėmuo paprastai paaiškina pagrindinio dėmens veiksnį arba papildinį (LKG III 1976, 668–669). Lietuvių kalbotyros darbuose pastebima, kad būtent aiškinamojo tipo sakiniuose jungtukai kad ir jog gali vienas kitą atstoti: neretai jog funkcionuoja kaip stilistinis jungtuko kad pakaitalas (plg. Žukauskaitė 1960, 37; LKG III 1976, 808; taip pat Miliūnaitė 2006, 147). Be aiškinamųjų, nusakomieji sakiniai taip pat sudaromi su jungtukais kad ir jog, o pagrindiniame sakinyje yra atliepiamieji žodžiai tas, -a, taip, tiek. Tokie sakiniai žymi priežasties ir padarinio santykius (LKG III 1976, 678). Kartu su atliepiamaisiais žodžiais kad ir jog sudaro koreliuojamuosius jungtukus taip...kad (jog), toks...kad (jog), tiek...kad (jog) (Ambrazas 1972, 27). Vis dėlto ir pastarųjų atveju kad nurodomas kaip pagrindinis variantas.
Kitiems – vadinamojo semantinio prijungimo – sakiniams būdingas tik jungtukas kad, nors jis „čia taip pat atlieka nediferencijuotos reikšmės semantinio jungtuko funkciją“ (Ambrazas 1972, 30). Šis jungtukas gali būti vartojamas priežasties (2), sąlygos (3) ir tikslo (4) sakiniams jungti, pvz.:
(2) Kad Maušas gyrės didžiai mylįs poną savo, Kazimieras šiokį datyrimą padarė. (Valanč)
(3) – Tėvai, jok tu, kad teip ana užsimanė. (Žem)
(4) Lydėjo pašarvojęs širdyje laimę viso amžiaus, lydėjo su linksmu veidu, kad niekas nesuprastų jo jausmų. (Piet)
Bandant funkciškai apibrėžti esminį jungtukų kad ir jog skirtumą, teigiama, kad jog negali atstoti kad tada, kai šalutiniame dėmenyje pagrindinis veiksmažodis yra tariamosios nuosakos, t. y. šalutiniuose tikslo ir sąlygos aplinkybės sakiniuose (LKG III 1976, 808).
Atskiras dėmesys jungtukui jog skiriamas Julijos Žukauskaitės straipsnyje (Žukauskaitė 1960). Autorė teigia, kad tuometei literatūrinei XX a. vidurio kalbai būdingas ir jungtukas kad, ir jungtukas jog, tik „jungtuką jog visada galima pakeisti jungtuku kad, o jungtuką kad ne visada atitinka jungtukas jog“ (Žukauskaitė 1960, 33). Autorė pastebi, kad lietuvių klasikų raštuose jungtukas jog retai vartojamas, – daugiausia jo randama Žemaitės kūryboje, be to, kiti žemaičiai rašytojai (pvz., S. Daukantas, M. Valančius) jungtuką jog taip pat vartoja dažniau negu kad. Išskiriama, kad kalbamas jungtukas yra vartojamas veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio, būdo ir retkarčiais priežasties aplinkybės sakiniuose. Tiesa, neretai jungtuką jog atliepia žodžiai toks, tokia, taip, tiek. Kalbėdama apie tikslo šalutinius sakinius, autorė pastebi, kad „[t]ik tokiais atvejais, kai šalutinis sakinys turi tikslo ar siekimo aplinkybės atspalvį, o jo tarinys išreikštas tariamąja nuosaka, jungtukas jog niekada nevartojamas“ (Žukauskaitė 1960, 34–35). Toliau, nagrinėdama konkrečius sakinius, Žukauskaitė pastebi, kad jungtuku jog jungiami šalutiniai būdo (tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai) sakiniai dažnu atveju parodo pagrindiniame sakinyje reiškiamo veiksmo rezultatą, tad galėtų būti vadinami padarinio sakiniais (ten pat, 43–47). Kalbėdama apie šalutinius priežasties sakinius su jog autorė pamini, kad gyvojoje kalboje tokiuose sakiniuose jungtukas gali būti vartojamas, tačiau bendrinėje kalboje jungti šių sakiniu su jog nereikėtų (ten pat, 47).
Jungtuką jog priežasties sakiniuose yra aptarę Leonardas Drotvinas (1964), taip pat Artūras Judžentis (2009). Tirdamas senuosius lietuvių kalbos raštus, Drotvinas apibendrina, kad jungtukas jog priežasties sakiniuose dažnesnis nei jungtukas kad (Drotvinas 1964, 21). Kartais konstrukcijos su jungtuku jog turi netgi „mišrią, aiškinamąją (papildinio) priežasties reikšmę“ (ten pat, 21). Gerokai vėliau atliktas Judženčio tyrimas taip pat rodo, kad jungtukas jog buvo vartojamas priežasties sakiniams jungti jau pirmuosiuose lietuviškuose – Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Simono Vaišnoro, Samuelio Boguslavo Chylinskio, Konstantino Sirvydo – raštuose bei tarmėse. Kalbininkas pastebi, kad jungtuko jog vartojimą šalutiniuose priežasties sakiniuose skatina sinonimija su jungtuku kad aiškinamuosiuose bei nusakomuosiuose sakiniuose (Judžentis 2009, 81–84).
Žvelgiant iš platesnės – bendrosios kalbotyros – perspektyvos, aptariami jungtukai kad ir jog siejami su vadinamaisiais komplementiniais sakiniais ir, atitinkamai, priskiriami komplementinių jungtukų, arba komplementaizerių (ang. complementizers), klasei (plg. Holvoet 2010, 2015; taip pat Jasionytė-Mikučionienė 2018). Komplementinis sakinys prijungiamas kaip veiksmažodžio argumentas, t. y. komplementas, taigi tarp pagrindinio ir priklausomojo sakinių klostosi komplementacijos ryšys, pvz.:
(5) „Tokios gražios dar nebuvau matęs, – švyptelėjo, – rodos, kad čia kokia išrinktinė būčio. (Žem)
(6) Ir gali būti, jog jis ir iš teisybės būtų kėlęsi, kad permainytų Ilgūną, teip pasirodė Kasavičiūtei, jeigu ta nebūtų sudraudus jį. (Piet)
Jungtukai kad ir jog yra komplementinių sakinių rodikliai.
Holvoeto (2010, 2015) tyrimai atskleidžia, kad jau senuosiuose lietuvių kalbos raštuose komplementaizeriai kad ir jog siejami su skirtingo tipo komplementiniais sakiniais: jungtukas kad vartojamas vadinamuosiuose dalykų padėties (ang. state of affairs) komplementiniuose sakiniuose, o jungtukas jog – propoziciniuose (ang. propositional) komplementiniuose sakiniuose. Kalbami komplementinių sakinių tipai yra nevienodos struktūros: propozicinių komplementinių sakinių pagrindinis predikatas reiškiamas tiesioginės nuosakos formomis, o dalykų padėties – tariamosios nuosakos formomis. Žvelgiant iš sinchroninės perspektyvos, ši skirtis tarp jungtukų kad ir jog nebėra aktuali. Be to, kaip rodo detalesnė senųjų raštų analizė, aptariamas jungtukų skirtumas senuosiuose tekstuose taip pat nėra absoliutus: jungtukas kad gali būti vartojamas ir propozicinio, ir dalykų padėties tipo sakiniuose (daugiau žr. Jasionytė-Mikučionienė 2018, 362–369). Šiame straipsnyje siekiama patyrinėti jungtukų kad, jog ir ilgesnio varianto jogei funkcijas XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstuose, aptarti komplementinių sakinių, kuriuose jungtukai vartojami, tipus, taip pat išsiaiškinti jungtukų funkcionavimo galimybes nekomplementiniuose – vadinamuosiuose adverbialiniuose – sakiniuose, pastarųjų sakinių tipų sąsają su komplementinių sakinių tipais pagal struktūrines sakinių ypatybes.
2. Tyrimo medžiaga
Medžiaga tyrimui rinkta iš naujai sudaryto XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstyno (Jasionytė-Mikučionienė et al. 2024). Tai pirmasis XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstynas. Tekstynas apima iškiliausių lietuvių rašytojų, gyvenusių ir kūrusių XIX a., grožinės literatūros kūrinius: Vinco Kudirkos (1858–1899), Vinco Pietario (1850–1902), Motiejaus Valančiaus (1801–1875) ir Žemaitės (1845–1921). Tekstynas neanotuotas, jį sudaro 342,039 žodžiai. Pagal autorius tekstynas padalytas į keturis patekstynius. Tekstynas sudarytas iš kūrinių perlaidų, kurios labiausiai atitinka originalo tekstus. Atlikta tekstologinė įvairių perlaidų analizė ir, atsižvelgiant į rankraštinę medžiagą, esančią Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių ir retų spaudinių skaityklose bei suskaitmenintuose Vilniaus universiteto bibliotekos ir ePaveldo (https://www.epaveldas.lt/main) kataloguose, atrinkti kaip įmanoma autentiškesni kūrinių leidimai.
1 ir 2 lentelėse pateikiamas nagrinėjamų jungtukų (absoliutus ir normalizuotas) dažnis tekstyne ir atskirose jo dalyse. Tyrimui atrinkta po 300 atsitiktinių pavyzdžių, atskleidžiančių komplementinių jungtukų kad, jog ir jogei vartoseną XIX a. grožinės literatūros tekstuose. Kalbant apie kad, reikia pasakyti, kad ne visi šio kalbinio vieneto atvejai sietini su jungtuko funkcija: 32 atvejais iš 300 kad yra vartojamas kaip dalelytė, reiškianti valią (optatyvinė funkcija), veiksmo intensyvumą (pabrėžiamoji funkcija) arba reakciją į pašnekovo žodžius (diskurso funkcija). Iš viso išanalizuota 852 jungtukų pavyzdžiai (jungtuko jogei nagrinėti visi rasti 284 atvejai).
1 lentelė. Komplementinių jungtukų kad, jog ir jogei absoliutus dažnis XIX a. tekstyne
|
XIX a. tekstynas (342,039 ž.) |
|||
|---|---|---|---|
|
Jungtukas |
kad |
jog |
jogei |
|
Absoliutus dažnis |
2106 |
1920 |
284 |
2 lentelė. Komplementinių jungtukų kad, jog ir jogei dažnis XIX a. tekstyno dalyse
|
XIX a. tekstynas (342,039 ž.) |
||||
|
Kudirka |
Pietaris |
Valančius |
Žemaitė |
|
|
kad |
454 (163,4) |
820 (50,1) |
372 (43,6) |
460 (70,9) |
|
jog |
7 (2,5) |
1677 (102,4) |
65 (7,6) |
171 (26,4) |
|
jogei |
4 (1,4) |
1 (0,06) |
278 (32,6) |
1 (0,2) |
Kaip matyti iš kiekybinių duomenų, jungtuko jog vartosena geriausiai išplėtota Pietario tekstuose (jungtukas jog netgi dažnesnis nei jungtukas kad), be to, jungtukas jog neretai vartojamas ir Žemaitės tekstuose. Tai, kad kai kurių autorių, pavyzdžiui, Vaižganto, Žemaitės kūrinių kalboje aiškinamieji sakiniai su jungtuku jog yra gana paplitę, pastebėta ir akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje (LKG III 1976, 807). Jungtukas jogei išskirtinai siejamas su Valančiaus tekstais, o kitų autorių kūriniuose užfiksuotas tik sporadiškai.
3. Jungtukai kad ir jog(ei) komplementiniuose sakiniuose
Tiriamais jungtukais gali būti prijungiami ir komplementiniai ir nekomplementiniai, t. y. adverbialiniai, sakiniai. Statistinis pasiskirstymas komplementinių ir adverbialinių sakinių atžvilgiu skiriasi: kad atveju komplementiniai sakiniai sudaro 45 proc. visų tirtų jungtuko pavyzdžių, o jog ir jogei – 66,9 proc. ir 60,6 proc. visų tirtų jungtukų pavyzdžių. Tokia distribucija, galima sakyti, atitinka jungtukų kad ir jog funkcinį statusą senuosiuose lietuvių kalbos raštuose: kad pirmiausia funkcionuoja kaip adverbialinis jungtukas, o jog – kaip komplementinis jungtukas (Jasionytė-Mikučionienė 2018, 369). Komplementiniai sakiniai su kad ir jog(ei) realizuoja būtinąjį pagrindinio sakinio predikato valentingumą ir atlieka papildinio (tiesioginio ir netiesioginio), veiksnio, rečiau – tarinio sintaksines funkcijas.
Kalbant apie sakinius su kad, pastebėta, kad priklausomai nuo pagrindinio predikato reikšmės ir (ar) semantinio ryšio, besiklostančio tarp pagrindinio ir priklausomojo (t. y. komplementinio) sakinio, pastarasis gali būti reiškiamas arba tiesiogine (7), arba tariamąja nuosaka (8), plg.:
(7) – Ne apie tai kalbu. Aš sakau, kad jūsų mieriuose, jūsų programoje nėra nieko, kas galėtų pakelti žmogų, kas galėtų įkvėpti jam viltį šviesesnių laikų ateityje... (Piet)
(8) – Šešerius metus buvau krūvoj, niekumet nemačiau, kad jis būtų sirgęs; nė kokios neturi jis ligos. (Žem)
Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, komplementinio sakinio su kad reikalauja kalbėjimo veiksmažodis sakyti ir percepcinis veiksmažodis matyti. Komplementiniame sakinyje esančios tiesioginės ir tariamosios nuosakos formos perteikia realias situacijas („nėra nieko“ ir implikuojama reali situacija „jis nesirgo“). Vis dėlto žvelgiant plačiau, nuosakos skirtumai lemia komplementinio sakinio tipą: tiesioginė nuosaka siejama su vadinamaisiais propoziciniais komplementiniais sakiniais, o tariamoji – su dalykų padėties komplementiniais sakiniais. Tiesa, kaip jau teko matyti iš pavyzdžio (8), propoziciniuose sakiniuose tariniu einantis veiksmažodis gali būti reiškiamas ir tariamąja nuosaka, priklausomai nuo komplementinio predikato, esančio pagrindiniame sakinyje, semantikos arba prasminio ryšio, besiklostančio tarp pagrindinio ir priklausomojo sakinių, o dalykų padėties komplementiniuose sakiniuose tarinio funkciją atliekantis veiksmažodis visada reiškiamas tariamąja nuosaka. Reikia pasakyti, kad aptariami komplementinių sakinių tipai atitinka modalumo skirstymą į propozicinį ir dalykų padėties modalumą: propoziciniai komplementiniai sakiniai perteikia faktą, taigi yra žymėti vadinamojo episteminio modalumo atžvilgiu, t. y. kalbėtojas vertina, kiek sakinio propozicija (arba kitaip, sakiniu perteikiamas turinys) atitinka tikrovę. Dalykų padėties komplementiniai sakiniai priešingai: perteikia ne faktą ar sakinio propozicijos santykį su tikrove, bet kalbėtojo norą paveikti tikrovę taip, kad susiklostytų tam tikra dalykų padėtis. Būtent tai lemia, kad dalykų padėties komplementinius sakinius prisijungia prašymus, komandas, ketinimus ar norus reiškiantys predikatai (9), kartais mentaliniai arba propozicinę nuostatą (ang. propositional attitude) perteikiantys veiksmažodžiai, o fakto tipo komplementinius sakinius – vadinamieji faktiniai (ang. factive) veiksmažodžiai (10), plg.:
(9) Kas joje buvo parašyta, nežinau, tiktai ponia liepė, kad aš jus persergėčiau, kad lenktumėte nuo to niekšo kiek galit. (Piet)
(10) – Ar nežinote, kad aš neturiu nė žąsų, nė ančių, nė kiaušinių?.. (Kudir)
Pavyzdyje (9) komplementinis veiksmažodis liepti reikalauja sakinio su kad: tariamosios nuosakos forma perteikiama ne reali, o pageidaujama propozicija („ponia liepimu išreiškė valią, kad aš jus perspėčiau“). Pavyzdyje (10) komplementinis veiksmažodis nežinoti reikalauja faktą, realią propoziją perteikiančio komplementinio sakinio, prijungto jungtuku kad ir, atitinkamai, reiškiamo tiesioginės nuosakos forma („aš neturiu nė žąsų, nė ančių, nė kiaušinių“).
Kaip minėta, XIX a. tekstyno medžiaga rodo, kad kiti jungtukai jog ir jogei santykinai dažniau prijungia komplementinius sakinius, atliekančius papildinio, veiksnio, o retai – ir tarinio funkciją, plg.:
(11) Duok tau Dieve, tačiau žinok, jogei visi mūčelninkai dėl to skubėjo ant mūkų, idant tikrai pakliūtų į dangų. (Valanč)
(12) Ir jeigu kada ir priželia kiek žolės, tai ta pati būna taip brudas, jog nė joks gyvulys nenori ėsti. (Piet)
Pavyzdyje (11) sakinys su jogei užima papildinio poziciją, o pavyzdyje (12) sakinys su jog papildo vardinę tarinio dalį, prie kurios prisišliejęs atliepiamasis žodis taip, rodantis, kad sintaksinio papildymo tikrai reikia. Atliepiamasis žodis taip, kaip ir įvardis toks, šiuo atveju žymi ypatybės kiekį („taip / toks brudas, jog nė joks gyvulys nenori ėsti“). Tiriamoje medžiagoje prieveiksmis taip (teip) gana tipiškai vartojamas atliepiamojo žodžio pozicijoje.
Pasakytina, kad tiriamuose tekstuose jungtukai jog ir jogei iš esmės nėra siejami su jau aptartais dalykų padėties komplementiniais sakiniais: pasitaiko vienas kitas atvejis, kur komplementiniame sakinyje su jog randama tariamoji nuosaka, plg.:
(13) – Tai tu nori pasakyti, jog aš neišsikelčiau iš ežero dabar priešai vėją? (Piet)
Pateiktame pavyzdyje veiksmažodis pasakyti reiškia valią, nukreiptą kito pašnekovo (resp. adresato) veiksmų atžvilgiu, bet tokie sintaksiniai kontekstai itin reti, nes sakiniai su jog perteikia faktinę, realią propoziciją, būtent dėl to komplementiniuose sakiniuose vyrauja tiesioginės, bet ne tariamosios nuosakos formos. Tai koreliuoja su dabartinės lietuvių kalbos duomenimis, kur „sakiniai su jog yra išskirtinai propozicinio tipo“ (Jasionytė-Mikučionienė 2018, 357). Pastarąją aplinkybę galima paaiškinti ir senosios lietuvių kalbos duomenimis, kur jungtukas jog apibrėžtas propozicinių komplementų atžvilgiu ir kartu su jungtuku kad atspindi realis ir irrealis opoziciją: sakinių su jog propozicija yra reali, o sakinių su kad – įprastai potenciali, nereali, pageidaujama arba hipotetiškai numatoma (daugiau žr. Holvoet 2015, 251; taip pat Jasionytė-Mikučionienė 2018, 364).
4. Jungtukai kad ir jog(ei) adverbialiniuose sakiniuose
Be komplementinių sakinių, nagrinėjami jungtukai modifikacijos ryšiu prijungia įvairias aplinkybes reiškiančius adverbialinius sakinius. Kaip rodo tiriamoji medžiaga, prijungiamų adverbialinių sakinių tipai jungtukų kad ir jog(ei) atvejais skiriasi: tai priklauso nuo jungtukų pobūdžio, etimologijos, galimos funkcinės raidos. Kai kurių senųjų XVI–XVII a. tekstų analizė atskleidė, kad jungtuku jog jungiami priežasties, padarinio, labai retais atvejais – tikslo sakiniai (Ambrazas 2006, 468; Jasionytė-Mikučionienė 2018, 362–368). Analizuotoje XIX a. medžiagoje jungtukas jog taip pat pirmiausia randamas padarinio, jungtukas jogei – priežasties šalutiniuose sakiniuose. Jungtukas kad, dėl galimos kilmės iš laiko prieveiksmio kada, gali prijungti ne tik priežasties aplinkybės, padarinio, bet ir laiko, pastariesiems artimus sąlygos šalutinius sakinius.
Jungtukas kad dažniausiai siejamas su tikslo sakiniais (37,7 proc. visų adverbialinių sakinių atvejų). Tikslo sakiniai su kad išsiskiria tuo, kad tarinio funkciją atliekantis veiksmažodis reiškiamas tariamosios nuosakos, o sporadiškai – ir bendraties formomis, plg.:
(14) – Poniute! – patėmijusi pratarė mergina, — jūs mane čionai vežėte labiausiai, kad aš savo įtekme padaryčiau tai, kad pons Vincentas mestų platinęs lietuvystę tarpu jaunų lietuvių, kad išnyktų nesutaika <...> (Piet)
(15) Dabar sūnus rėkdamas turi bagotos ieškoti, kad skolą išsimokėti. (Žem)
Tikslo sakiniais perteikiama nereali, norima bei siekiama situacija, o tipiškiausios raiškos priemonės – tariamosios nuosakos formos. Atsitiktinį tikslo sakinių su bendratimi vartojimą gali lemti atitinkamos slavų kalbų konstrukcijos ir numanoma tų konstrukcijų įtaka lietuvių kalbai (plg. įvairuojančią poziciją šiuo klausimu Pupkis, sud., 1985, Kniūkšta, par., 1998 ir Holvoet 2024). Reikia pasakyti, kad to paties autoriaus tekste (pvz., Žemaitės) esama abejopų tikslo konstrukcijų: ir su tariamosios nuosakos formomis, ir su bendratimi. Vis dėlto tariamosios nuosakos formos absoliučiai dominuoja (tą, žinoma, galėjo lemti ir originalių kūrinių perlaidos redakcija).
Analizuotuose tekstuose jungtukas kad funkcionuoja ir kaip sąlygos jungtukas (sąlygos sakiniai su kad sudaro 27,3 proc. visų adverbialinių sakinių atvejų). Sintaksiniame kontekste sąlygą neretai išryškina neigiamoji dalelytė ne, taip pat tariamosios nuosakos formos, plg.:
(16) Taigi kad ne Klubas, tai jis, Psarskis, tikrai liktų vaitu. (Kudir)
Tokiõs struktūros sąlygos sakiniais perteikiamos kontrafaktinės, hipotetinės situacijos, o pačių sakinių propozicijos nėra apibrėžtos teisingumo atžvilgiu. Reikia pasakyti, kad aptariamai funkcijai perteikti jungtukas kad nėra dažnai vartojamas dabartinėje lietuvių kalboje, tačiau ši funkcija jau gerai paliudyta senuosiuose lietuvių kalbos raštuose (daugiau žr. Jasionytė-Mikučionienė 2018, 347–372).
Pasitaiko atvejų, kai jungtukas kad vartojamas sąlygos sakiniams artimuose adverbialiniuose laiko sakiniuose (pastarieji sudaro 14 proc. visų adverbialinių sakinių atvejų). Pastebėta, kad gausiausiai laiko sakinių su kad užfiksuota Valančiaus tekstuose, jų esama ir Žemaitės kūriniuose. Kai kuriuose senuosiuose lietuvių kalbos raštuose – pavyzdžiui, viduriniu lietuvių kalbos rašto variantu rašytoje Daukšos „Postilėje“ – laiko sakiniai yra tipiškiausias jungtuko kad vartosenos kontekstas (Jasionytė-Mikučionienė 2018, 364). Tai sietina su jungtuko etimologija, nes jungtukas kad gali būti laikomas sutrumpėjusiu iš laiko prieveiksmio kada (plg. Ambrazas 2006, 473). Dažniausiai laiko sakinys su kad pozicionuojamas prieš pagrindinį sakinį. Pastarąją aplinkybę galima aiškinti tuo, kad laiko sakinys išreiškia ankstesnį veiksmą nei pagrindinis sakinys, – kitaip tariant, laiko sakiniai su kad perteikia veiksmų (resp. situacijų) seką, plg.:
(17) Kad ir apie tai Almakijus pajuto, liepė Ceciliją nejuokuodamas tuojau atvesti. (Valanč)
Dėl semantinio laiko ir sąlygos panašumo, ne visais atvejais įmanoma vienareikšmiškai pasakyti, ar sakinys su kad atlieka laiko, ar sąlygos funkciją, plg.:
(18) Kad vyras tinginys, pati tur būti darbininkė; visumet teip yra. (Žem)
Pateiktame pavyzdyje galima įžiūrėti ir laiko („kai vyras tinginys“), ir sąlygos („jei vyras tinginys“) reikšmę. Su panašia aptariamų funkcijų nustatymo problematika susiduria ir kitas kalbas tiriantys mokslininkai (Auer 2000). Tada, kai ir pagrindinis, ir šalutinis sakinys su jungtuku kad yra žymimi būtojo laiko formomis, dominuoja laiko funkcija (Nau 2018, 72).
Rečiau jungtukas kad gali funkcionuoti ir kaip priežasties jungtukas (tokie atvejai sudaro 7,7 proc. visų adverbialinių sakinių pavyzdžių). Šalutinis priežasties sakinys su kad neretai užima prepoziciją pagrindinio sakinio atžvilgiu ir reiškia prielaidą, priežastį, o pagrindinis sakinys – padarinį, plg.:
(19) Kad daugybė žmonių bažnyčioj netilpo, sakė pamokslus laukuose, iš kurių pareidavo apkarpytas vos ne ligi kelių. Ir turėjo naują jupą siūdinti. (Valanč)
Vis dėlto dažniau jungtuku kad prijungiami tokie priežasties sakiniai, kurie koreliuoja su atliepiamuoju žodžiu dėl to (tik kartą – su todėl), taip pat su iš to, pvz.:
(20) Patyrė, kad kunigai – švelnūs žmonės, moka svečią priimt, o ypač nesigaili vyno. – Turbūt dėl to, kad aš – viršininkas, – manė Vakanalijus Vziatkovičius, gerdamas vyną, – kitam kam tik, rodos, vyno neduotų. (Kudir)
(21) Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė, bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo už Vincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą susiedą ir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. (Piet)
Tokie priežasties sakiniai su kad visada užima postpoziciją pagrindinio sakinio atžvilgiu.
Be aptartų sakinių tipų, jungtukas kad vartojamas ir adverbialiniuose padarinio sakiniuose, t. y. tradiciškai skiriamuose būdo aplinkybės sakiniuose (tokie sakiniai tesudaro 2,8 proc. visų adverbialinių sakinių atvejų). Tokio tipo sakiniai su kad reiškia išeitį, padarinį arba rezultatą to, kas pasakyta pagrindiniu sakiniu, pvz.:
(22) Nuo tokio apsiėjimo reikia juosius atpratinti. Teip padaryti, kad jie iš sykio atgristų... (Piet)
Kaip galima matyti iš pavyzdžio, padarinio sakiniai koreliuoja su pagrindiniame sakinyje esančiu atliepiamuoju žodžiu taip, teip ir funkciškai perteikia veiksmo būdą, o kartu ir jo rezultatą. Skirtingai nei tikslo sakiniai su jungtuku kad, sąlygos, laiko, priežasties ar padarinio sakiniai nėra apriboti nuosakos atžvilgiu, nors, kaip rodo empiriniai duomenys, dominuoja tiesioginės nuosakos formos.
Funkciniai sakinių tipai su jungtuku kad apibendrinti 1 diagramoje.
1 diagrama. Sakinių su jungtuku kad funkciniai tipai XIX a. tekstyne
Jungtukai jog ir jogei dažniausiai vartojami priežasties ir vadinamuosiuose padarinio sakiniuose. Pastarieji, kaip minėta, įprastai sutampa su būdo aplinkybės sakiniais. Adverbialinių sakinių tipą, kuriuose vartojami aptariami jungtukai, galima sakyti, lemia struktūrinis komplementinių sakinių pobūdis: kaip jau minėta, jog ir jogei išskirtinai siejami su propozicinio tipo komplementiniais sakiniais. Taigi, ir komplementiniuose, ir adverbialiniuose sakiniuose pagrindinis predikatas reiškiamas tiesioginės nuosakos formomis, negana to, sakinių su jog ir jogei faktiškumą išryškina dominuojančios būtojo laiko formos. Žinoma, neatmestina ir tai, kad dažną būtojo laiko formų vartojimą lemia ir (naratyvinis) analizuojamų tekstų pobūdis. Kaip pastebėjo Holvoetas (2010, 77–78; 2015, 252), įvardinės kilmės jungtukas jog pirmiau vartotas reliatyviniuose (t. y. santykiniuose) sakiniuose (20), ilgainiui išplėtė vartosenos kontekstus iki padarinio sakinių su atliepiamuoju žodžiu taip (21), plg.:
(23) Kas tey ira [jog padar-ey]? (ChB, Gen. 3.13)
(24) Ir twino wądeniey, ir pakiełe Karobli, teyp [jog pasikiełe wirszuń źiames]. (ChB, Gen. 7.17)
(pagal Holvoet 2015, 252)
Tiriamoje medžiagoje jungtukas jog taip pat vartojamas santykiniuose sakiniuose, funkciškai atitinkančiuose pažyminio sakinius, plg.:
(25) „Kiek piktenybių su didžiausia aitra stengėsi jisai daryti ir kiek pirma pridarė, pakol nesukėlė tokios prieš save neapykantos, jog svietas tiktai ir tykojo, kaip jam galą padaryti, kad ir prie to ir galvą reiktų pakloti“, – pamislijo Algimantas. (Piet)
Kaip matyti, jog koreliuoja su atliepiamuoju įvardžiu toks, -ia. Tada, kai pagrindiniame sakinyje atliepiamasis žodis yra prieveiksmis taip (teip), jungtukai jog ir jogei prijungia kito funkcinio tipo – t. y. būdo aplinkybės, arba kitaip – padarinio, sakinius, plg.:
(26) Gavęs kaži kame avelę, prigudino ją Dievą garbinti taip, jogei kuomet vien šv. Pranciškus ėjo melstis į bažnyčią, ir ta prie durų bažnyčios klūpojo. (Valanč)
(27) Bet jis ir balsą teip, būdavo, permaino, jog ir to nepažįsi. (Piet)
Aptariami sintaksiniai kontekstai yra gana dažni: iš viso jie sudaro 65,8 proc. visų adverbialinių sakinių su jungtuku jog ir 39 proc. visų adverbialinių sakinių su jungtuku jogei. Pagrindiniame ir modifikacijos ryšiu susijusiame sakinyje gramatinės nuosakos formos koreliuoja – realizuojamos tiesioginės nuosakos formos. Hipotetinei situacijai perteikti abu sudėtinio sakinio dėmenys gali būti reiškiami ir tariamąja nuosaka, plg.:
(28) Pasakyki dabar man, argi ne geriaus būtų priėmus katalikystę ir tapus tikrais krikščionimis? Argi jau teip Rymo popiežius imtų kištis į valdystės darbus, jog duotų pajausti tai? (Piet)
Taigi, struktūra jog + tariamoji nuosaka gali būti vartojama tik kontrafaktiniuose sąlyginiuose sakiniuose.
Kitas adverbialinių sakinių tipas, kuriuos prijungia jungtukai jog ir jogei, yra priežasties aplinkybės sakiniai. Pastarasis sakinių tipas yra dažniausias jungtuko jogei atveju: priežasties sakiniai sudaro 53,3 proc. visų adverbialinių sakinių atvejų. Kaip ir padarinio sakinių atveju, įprastai tokie sakiniai yra postpozicijoje, koreliuoja su pagrindiniame sakinyje esančiu atliepiamuoju žodžiu dėl to (29–30), bet nebūtinai (31), pvz.:
(29) Ties Armino šėtra tą dieną rinkosi minios svieto. Rinkosi dėl to, jog pats Romanas prižadėjo ateiti ir pažiūrėti išgirtų kareiviškų įrankių, o ypač pasigėrėti jam atvestu žirgu, kurį išgyrė jam Arminas visu mieru. (Piet)
(30) Dėl ko tai gailis? Dėl to, jogei moteriai buvo geru vyru, su kuriuo niekuomet nesibarė; gailis vaikai, nes dėl jų buvo maloniu tėvu; gailis susiedai, nes buvo padoriu ūkininku, lipšniu Susiedu ir išmintingu žmogumi. Gailis dar dėl to, jogei, nustodami Jono, pritrūko gero paveizdo dėl savęs. (Valanč)
(31) „Ar žinai, susiedali, jogei duktė tamstos Julijone yra katalikė. Šiandien man pasisakė negalinti už manęs tekėti, jogei aš kitaip tikiu nekaip ana“. (Valanč)
Žvelgiant iš tarpkalbinės perspektyvos, tai yra tipinė sakinių, kuriuose perteikiama priežastis arba kokio fakto ar aplinkybės pagrindimas, pozicija (plg. Diessel, Hetterle 2011). Vis dėlto tada, kai jungtukas jogei funkcionuoja kartu su priešpriešos jungtukais (o, bet, vienok), priežasties sakinys eina prieš pagrindinį sakinį, kurį modifikuoja, negana to, pagrindiniame sakinyje randamas jungtukas todėl, dėl to, tai, plg.:
(32) O jogei buvo kelionėj pavargę, ėjo tuojau gulti. (Valanč)
(33) Čia man bebūnant, meškininkai katalikai atvedė vieną didžią, antrą mažą mešką, bet jogei buvo gavėnia, todėl meškų netancino. (Valanč)
Prepozicijoje esantis sakinys su jungtuku jogei paprastai perteikia iš anksto žinomą informaciją pagrindinio sakinio propozicijai pagrįsti („kadangi kelionėje buvo pavargę, ėjo tuojau gulti“; „bet kadangi buvo gavėnia, todėl meškų nešokdino“). Drotvinas, tyręs XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštus, pastebėjo, kad jungtukas jog, reikšdamas priežastį, dažnai eina „su sudedamaisiais priešpriešos jungtukais bet, o“ (Drotvinas 1964, 21).
Paminėtina, kad priežasties sakiniai su jog(ei) kartais perteikia sumišusią priežasties reikšmę su aiškinamąja, papildiniui prilygstančia reikšmę, plg.:
(34) Zosė, pirma nuliūdusi, dabar iš džiaugsmo net ašarėlę nubraukė, dėkavodama širdyj matušelei, jog ją subarė ir neleido atsitraukti nuo tokio brangaus vyro. (Žem)
Dvilypę funkciją didžiąja dalimi lemia pagrindiniame sakinyje esančių veiksmažodžių semantika: kalbėjimo, emocijas perteikiantys veiksmažodžiai atveria poziciją ir objektiniam, ir kartu priežastiniam papildymui.
Kaip rodo analizuojama medžiaga, jungtukas jogei gali būti vartojamas ir sąlygos aplinkybės sakiniuose (tokie sakiniai tesudaro 3,8 proc. visų adverbialinių sakinių su jogei). Kaip būdinga sąlygos sakiniams, jie gali užimti arba prepoziciją, arba postpoziciją pagrindinio sakinio atžvilgiu ir reiškia sąlygą to, kas pasakyta pagrindiniu sakiniu, plg.:
(35) (Ep. ad Cornel.), jogei kas nėra vienybėj su Bažnyčia Katalikų, tas išganytu negali būti (de simpl. prael.). (Valanč)
(36) Atsakė šventas: „Ne žavėjimai tai yra, bet stebuklai Dievo. Oi, kaip nelaimingas esi, jogei visa tai regėdamas galybės Viešpaties nepažįsti!“ (Valanč)
Sudėtinio sakinio ir pagrindinio, ir priklausomojo dėmenų propozicijos išreikštos tiesioginės nuosakos esamojo laiko formomis, o jungtuko jogei funkcija gali priartėti prie priežasties funkcijos (plg: „nelaimingas esi, nes Viešpaties galybės nepažįsti“).
Kaip jau minėta, jungtukai jog ir jogei pirmiausia sietini su tiesioginės nuosakos formomis, būtent todėl šie jungtukai, skirtingai nei jungtukas kad, nėra pasitelkiami tikslo sakiniams jungti. Pastebėta, kad Valančiaus tekstuose tikslo sakiniams jungti vartojamas kitas jungtukas idant, taigi, galima sakyti, kad realis : irrealis opoziciją šio autoriaus kalboje atspindi jungtukai jog(ei) ir idant, plg.:
(37) Visi patarė, jogei reikia Salomėją už karalaičio leisti ir jog nepridera susiedystėj gyvenančio karaliaus pykinti. (Valanč)
(38) Tankiai naktį pakirdęs ir atradęs savo pačią besimeldžiančią, prikalbinėjo, idant taip nesivargintų ir eitų gulti. (Valanč)
Panašų funkcinį jungtukų pasiskirstymą yra pastebėjęs Holvoetas, tyręs kai kuriuos senuosius lietuvių kalbos raštus: jo teigimu, Chylinskio raštuose priešprieša realumo atžvilgiu susidarė tarp jungtukų jog ir kad, o Daukšos – tarp jog ir idant (Holvoet 2010, 78).
Funkciniai sakinių tipai su jungtuku jog ir jogei apibendrinti 2 ir 3 diagramose.
2 diagrama. Sakinių su jungtuku jog funkciniai tipai XIX a. tekstyne
3 diagrama. Sakinių su jungtuku jogei funkciniai tipai XIX a. tekstyne
5. Apibendrinamosios pastabos
XIX a. tekstyno medžiaga atskleidė, kad funkcinė jungtukų kad, jog ir jogei distribucija skiriasi: jungtukai jog ir jogei pirmiausia vartojami komplementiniams sakiniams jungti, o jungtukas kad dažnesnis jungdamas nekomplementinius aplinkybinius sakinius. Be to, jungtukų skirtumus lemia ir komplementinių sakinių tipai: jungtukas kad gali prijungti ir propozicinius, ir dalykų padėties sakinius, o jungtukai jog ir jogei prijungia (tik) propozicinius sakinius. Kaip rodo empiriniai duomenys, propozicinių komplementinių sakinių dažniausiai reikalauja faktinę reikšmę turintys veiksmažodžiai (pavyzdžiui, kalbėjimo, mentaliniai, modaliniai veiksmažodžiai), o dalykų padėties – prašymą, įvairaus tipo reikalavimą ar norą perteikiantys veiksmažodžiai. Komplementinių sakinių skirtumai koreliuoja su adverbialinių sakinių tipais: jungtukas kad, skirtingai nei jungtukai jog ir jogei, daugeliu atvejų funkcionuoja kaip tikslo jungtukas, prijungiantis sakinius, reiškiamus tariamosios nuosakos formomis. Jungtukais jog ir jogei tikslo sakiniai nėra jungiami: kai kurių autorių tekstuose (pavyzdžiui, Valančiaus) su tikslo sakiniais išskirtinai siejamas jungtukas idant. Adverbialiniai sakiniai, prijungiami jungtukais jog ir jogei, iš esmės žymimi tiesioginės nuosakos formomis.
Jungtuko jog atveju būdingiausias adverbialinių sakinių tipas yra vadinamieji padarinio sakiniai, kuriais parodomas pagrindiniame sakinyje reiškiamo veiksmo būdas, turintis rezultato atspalvį, ar padarinys. Jungtukas jogei dažniausiai prijungia adverbialinius priežasties sakinius: priežasties sakinių su jogei pozicija pagrindinio sakinio atžvilgiu yra mobili, priklausoma nuo sintaksinės aplinkos. Pastebėta, kad tada, kai prie jungtuko jogei prisišlieję priešinamieji jungtukai o, bet, vienok, taip pat kai jungtukas jogei koreliuoja su pagrindiniame sakinyje esančiais jungtukais todėl, dėl to, tai, priežasties sakinys linkęs užimti prepoziciją.
Atlikta empirinės medžiagos analizė leidžia apibendrinti, kad jungtukai kad, jog ir jogei (jau) XIX a. tekstuose funkcionuoja kaip funkciniai (arba asemantiniai) jungtukai: konstrukcijos su tiriamais jungtukais gali išreikšti skirtingus komplementinius (papildinio, veiksnio, tarinio) ir adverbialinius (laiko, sąlygos, padarinio, priežastinius) ryšius, neindikuojant konkretaus ryšio tipo, o tik formaliai išreiškiant, kad sintaksinis ryšys tarp pagrindinio ir priklausomojo (šalutinio) sakinių yra susiklostęs.
Šaltinių santrumpos
Kudir – Kudirka
Piet – Pietaris
Valanč – Valančius
Žem – Žemaitė
Literatūra
Ambrazas, Vytautas. 1972. Lietuvių kalbos prijungiamųjų sakinių struktūriniai tipai. Baltistica 8(1), 23–48.
Ambrazas, Vytautas. 2006. Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Auer, Peter. 2000. Pre- and post-positioning of wenn-clauses in spoken and written German. In Cause, Condition, Concession, Contrast: Cognitive and Discourse Perspectives. Elizabeth Couper-Kuhlen & Bernd Kortmann, eds. Berlin/New York: Mouton de Gruyter, 173–204. https://doi.org/10.1515/9783110219043.2.173.
DLKG – Ambrazas, Vytautas, red. 2005. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Diessel, Holger, Katja Hetterle. 2011. Causal clauses: A cross-linguistic investigation of their structure and use. In Linguistic Universals and Language Variation. Peter Siemund, ed. Berlin/New York: Mouton de Gruyter, 23–54.
Drotvinas, Leonardas. 1964. Priežasties ir tikslo sudėtinės konstrukcijos XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Kalbotyra 10. Vilnius: Mintis. Prieiga internete: <http://baltnexus.lt/uploads/publikacijos/Kalbotyra/Kalbotyra%20X/10_04_L.%20Drotvinas.pdf>.
Holvoet, Axel. 2010. Notes on complementisers in Baltic. In Particles and Connections. Nicole Nau & Norbert Ostrowski, eds. Vilnius: Vilniaus universitetas & Asociacija „Academia Salensis“, 73–101.
Holvoet, Axel. 2015. Semantic functions of complementizers in Baltic. In Complementizer Semantics in European Languages. Kasper Boye & Petar Kehayov, eds. Berlin: Mouton De Gruyter, 225–264.
Holvoet, Axel. 2024. Dėl vienos lietuvių kalbos tikslo sakinio konstrukcijos. Lietuvių kalba 19, 8–16.
Jasionytė-Mikučionienė, Erika. 2018. Komplementiniai jungtukai jog ir kad senojoje ir dabartinėje lietuvių kalboje. Baltų kalbų tekstų ir žodžių reikšmės. Gintarė Judžentytė ir Vilma Zubaitienė, red. Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius University Open Series, (1), 347–372. doi:10.15388/Proceedings.2018.14.
Jasionytė-Mikučionienė, Erika, Anna Ruskan, Audronė Šolienė. 2024. XIX a. lietuvių grožinės literatūros tekstynas. Prieiga internete: https://midas.lt/public-app.html#/researches/private?name=10.18279%2FMIDAS.LT-LIT-19.243978&lang=lt (DOI 10.18279/MIDAS.LT-LIT-19.243978).
Judžentis, Artūras. 2009. Dėl šalutinių priežasties sakinių su jungtuku jog. Kalbos kultūra 82. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04 ~2009~1367173930742/DS.002.0.01.ARTIC>.
Kniūkšta, Pranas, par. 1998. Kanceliarinės kalbos patarimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
LKG II – Ulvydas, Kazys, red. 1971. Lietuvių kalbos gramatika. T. 2. Vilnius: Mintis.
LKG III – Ulvydas, Kazys, Vytautas Ambrazas, Adelė Valeckienė, red. 1976. Lietuvių kalbos gramatika. T. 3. Vilnius: Mokslas.
Miliūnaitė, Rita. 2006. Apie kalbą ir mus. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Nau, Nicole. 2018. Adverbial clause combining in Latgalian: Temporal, conditional, causal and concessive relations in spontaneous speech. Baltic linguistics 9, 45–109.
Pupkis, Aldonas, sud. 1985. Kalbos praktikos patarimai. Vilnius: Mokslas.
Žukauskaitė, Julija. 1960. Lietuvių literatūrinės kalbos jungtukas jog. Kalbotyra 2, 33–52.