Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392-0448 eISSN 1648-9101

2020, vol. 45, pp. 29–30 DOI: https://doi.org/10.15388/LIS.2020.45.3

Paskutinė vieša prof. Edvardo Gudavičiaus kalba istorikų bendruomenei

2019 m. spalio 21 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete buvo minimas
prof. Edvardo Gudavičiaus 90-mečio jubiliejus. Jame dalyvavo pats profesorius ir gausiai susirinkusiems svečiams pasakė trumpą kalbą. Ją transkribavo ir parengė Ieva Šimanauskaitė.

_____

Aš esu Heinricho Heineʼės gerbėjas. Jis mokėjo pasakyti, ką jaučiau ne tik protu, bet ir širdimi. Viskas ėjo ir sutapo su jo pasakymu. Man teko daug diskutuoti ir kartu improvizuoti. Žinau, kad labai aštrioje diskusijoje jis buvo pirmiausia tas, kuris man padėjo susigaudyti. Vienoje iš tokios diskusijos meninių vinječių man tiko štai šitie jo žodžiai: „Franzoſen und Ruſſen gehört das Land, / Das Meer gehört den Britten, / Wir aber beſitzen im Luftreichʼ des Traums / Die Herrſchaft unbeſtritten.“¹ Jis taikė tą wir (iš vokiečių kalbos – mes) vokiečiams, bet aš čia pasinaudojau taikydamas jį lietuviams.

Kas vyksta dabar šiame pasaulyje, tai tas vyksta ir moksle taip pat. Šiandien Lietuva vėl yra, jeigu taip galima pasakyti, tų įvykių sūkurių ašyje. Jeigu žiūrėsime, kada kilo Graikijoje, mokslo tėvynėje, karas tarp Atėnų ir Spartos² ir kas jį sukėlė, tai prisiminsime to karo objektą – Kerkyros salą. Ji paprasčiausiai norėjo ištrūkti iš Spartos į Atėnų bloką. Lietuvai mūsų pragyventame XX šimtmetyje teko būti šita Kerkyra ne vieną kartą. Pirmiausia toji Kerkyra lėmė Europos atsilaikymą prieš Sovietų Rusijos ataką. Tą žino tik to karo istorikai, bet iš tikrųjų šitose kautynėse Lietuva, atgaudama Vilnių, leido pereiti per savo teritoriją sovietų kariuomenei. Tai apsaugojo Lietuvą nuo prijungimo – nuo Józefo Piłsudskio, kuris laimėjo galų gale tą karą, apsaugodamas Europą. Tai buvo viena Kerkyra. O kita – Baltijos kelias, kuris iš tikrųjų padarė tai, ko nedrįso niekas padaryti – atnešė Kovo 11-ąją. Juk su tuo pripažinimu, kurio visi labai norėjo, bet bijojo sutikti, vienintelė Islandija išdrįso pasisakyti, tapdama Kerkyros sala, kuri kalbėjo apie Lietuvos Kerkyrą.

Šiandien Lietuva vėl yra ta Kerkyra, kuri rodo, kaip vystosi pasaulis. Ko kiti nedrįsta padaryti, tai Lietuva išdrįsta į įvykius eiti kaip įvykių ašis. Šiandien tas moksle irgi atsispindi. Ir tokiu būdu mums trečią kartą reikia kalbėti apie Lietuvą kaip įvykių ir mokslinio naratyvo Kerkyrą. Šiandien mes matome tą požiūrį į tam tikrus istorinius produktus. Juk šiandien vyksta tas įdomus paradoksas, Brexitas. Anglų kalba išvejama iš Europos kalbų. Nebelieka to, kam reikalinga anglų kalba. Ir kas į jos vietą pretenduoja? Tai vokiečių kalba. Heineʼė tarp kitko šitą paradoksą ir pabrėžia. Man belieka tiktai konstatuoti šitą reikalą, kad iš tikrųjų Heineʼė yra teisus. Jis pasakė pačią viso mano gyvenimo darbo esmę. Juk šiandien vykstantys Kerkyros pasikartojimai parodo, kas anglų kalbą atvedė į Europą šalia prancūzų kalbos. XIX a., kai kūrėsi britų galybė, ji kūrėsi kovojant dviem anglų politikams, kurie lėmė visą tą kovą, būtent – Benjaminui Disraeliui ir Williamui Gladstoneʼui³. Gladstoneʼas galų gale tą kovą pralaimėjo, pakeldamas ką? Pakeldamas akcizus alui, ir tai Disraelį galutinai iškėlė. Bet kas yra Disraelis? Tai yra, pavardė Disraelis? Tikrai taip – žydas. O kas yra Borisas Johnsonas? Pusė žydo. Matydami šį paradoksą, galime pasakyti, kad štai dabar aiškiai matyti vokiečių kalbos, kuri mane atvedė prie Heineʼės, vaidmuo. Tą vaidmenį gerai pagauti aš išmokau iš Artūro Dubonio, kuris iš tikrųjų sugebėjo pamatyti, o gal gi tas Mindaugo žingsnis, kuris papirko Andrių Štirlandą⁴, kaip tik įvyko tas žygis. Galbūt tas žygis buvo iš naujo darytas, o gal ir tiktai posūkis į tą Žemaitijos dalį, kuri Mindaugui buvo <...>⁵. Ir, žinoma, aš galiu būti tiktai už tą viską dėkingas.

Aš jau negaliu gerai išsireikšti. Aš jau pamirštu. Sakydamas sakinį ir tardamas paskutinį jo žodį, aš jau pamirštu, koks buvo jo pirmas žodis. Aš už šį dalyką turiu atsiprašyti.