Straipsnyje analizuojamas lytiniu keliu plintančių infekcijų gydymas sovietinėje Lietuvoje 1953–1985 m. laikotarpiu. Nagrinėjant daugiausia Respublikinio odos ir veneros ligų dispanserio medžiagą siekiama nustatyti, kaip veikė venerinių ligų kontrolės mechanizmai, kokios visuomenės grupės dažniausiai pakliūdavo į tų mechanizmų akiratį. Taip pat tiriama, kaip šiems kontrolės mechanizmams pasitarnavo to meto teisinė bazė. Tyrimas parodė, kad sovietinė teisinė sistema venerinių ligų gydymą matė kaip baudžiamosios teisės objektą. Pirmiausia buvo sudaryta teisinė bazė bausti sergantį asmenį, o tik paskui jį gydyti. Į venerinių ligų kontrolės mechanizmus buvo įtraukti ne tik medikai, bet ir milicija, visuomenė. Daug svarbos teikta paciento potencialių infekcijos šaltinių nustatymui, paieškai ir gydymui. Prievartiniai patikros ir gydymo mechanizmai sudarė sąlygas „doro piliečio“ įvaizdžio neatitinkančių asmenų persekiojimui, stigmatizacijai ir marginalizacijai.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.