Straipsnyje analizuojamas Lietuvos provincijos inteligentų vaizdinys XX a. 4 deš. lietuvių prozoje. Remiantis to meto lietuvių grožinės literatūros kūriniais, siekiama atsakyti į klausimus: kokie asmenys yra priskiriami inteligentijai? Kokios profesijos atstovai ryškiausiai reprezentuoja provincijos inteligentiją? Kokiais bruožais ir savybėmis pasižymi inteligentas? Kokia socialinė funkcija nustatoma inteligentijai? Provincijos inteligentiją vaizduojančioje prozoje ryškiausias yra mokytojo vaizdinys, kuris pasižymi keliais ryškiais akcentais. Pabrėžiama mokytojo pareiga atlikti įvairias visuomenines funkcijas, kurios suvokiamos kaip įsipareigojimai per šviečiamąją veiklą įsitraukti į visuomenės modernizacijos procesą ir aktyviai dalyvauti vietos bendruomenės visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Dėl šių nuostatų ir priskiriamo autoriteto mokytojas atsiduria visuomenės dėmesio ir savo vadovų kontrolės epicentre, taip tapdamas jų lūkesčių įkaitu, o atitinkamų lūkesčių nepatenkinimas tampa konfliktinių situacijų priežastimi. Prozoje taip pat dažnai vaizduojami aštrūs senosios ir jaunosios inteligentų kartų konfliktai, kylantys dėl pastarosios kartos siekių įgyvendinti socialinius ir kultūrinius pokyčius. Visuomenė (prozos apie provincijos inteligentiją skaitytojai) ir literatūros kritika šį prozoje užfiksuotą inteligentijos, kurios centre buvo eilinis mokytojas, vaizdinį priėmė kaip tikrovišką lietuviškos provincijos inteligentijos gyvenimo ir problemų atspindį.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.