Tyrimu siekiama pagrįsti hipotezę, kad tarpukariu miesteliuose iškilę paminklai gali būti laikomi to meto Lietuvos apibendrintu viešųjų paminklų statymo proceso atspindžiu, atskleidžiančiu visą vykusių kampanijų, intencijų, dedikacijų, paminklų pavidalų ir jų meninės vertės spektrą. Lietuvos miestelių gyventojai gebėjo telktis paminklų statybai kur kas sėkmingiau nei miestų – taip šalyje atsirado šimtai paminklų. Šie nauji memorialiniai objektai – paminklai ir medžiai-dedikacijos – keitė miestelių viešąsias erdves, jas transformuodami į atminimo erdves, kurios tapo naujų tradicijų ašimi. Kita vertus, paminklai – tai ir miestelių lietuvėjimo ženklas. Jie ir jų aplinka buvo tarsi mažosios valstybingumo erdvės: daug kur greta jų būdavo iškeliama pagrindinė miestelyje šalies vėliava. Viešieji paminklai tapo organiška savastimi, tapatybės reprezentantais ir išskirtiniais vietos ženklais. Tai patvirtina ir masinis jų atstatymas Sąjūdžio metais, tapęs tarsi simboliniu valstybingumo susigrąžinimu vietovėje.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.