Senbuviai, atėjūnai ir kultūros paveldas: Lietuvos vietos bendruomenių sąveikos ir konfliktai

Santrauka

Kultūros paveldas gali būti aktualus ir naudingas telkiantis vietos bendruomenėms,formuojantis jų bendrai tapatybei. Visgi realybėje egzistuoja ne tik pozityvi šių sąveikų pusė. Pagrindinis klausimas, gvildenamas šiame straipsnyje, yra susijęs su pokyčiais, kuriuos patiria vietos bendruomenės, kai šalia senųjų gyventojų vis dažniau atsiranda naujakurių, kitaip vadinamų atėjūnais. Atėjūnai – tai iš kitur atvykę naujieji gyventojai, ne vietos žmonių kuriami nauji verslai, naujos institucijos ar ne vietiniai jų darbuotojai. Atsikėlę ar įsikūrę jie pradeda naudotis ir vietos paveldu. Vietos gyventojų sudėties pokyčiai, populiarėjantis kultūrinis turizmas ir kitos realijos skatina įsigilinti į jų daromą poveikį vietos bendruomenėms, visų pirma vietos senbuviams, – galbūt tai juos paskatina atkreipti dėmesį į šalia esantį kultūros paveldą, naujai jį suvokti, o gal visgi tai kelia daugiau konfliktų nei pozityvių pokyčių?
Nagrinėjant Lietuvos miesteliuose vykstančias vietos senbuvių, atėjūnų ir kultūros paveldo sąveikas ir tendencijas išryškėja, kad atėjūnai ten, kur jie sudaro didesnes ar veiklesnes grupes, linkę burtis į atskiras bendruomenes arba sudaryti savus socialinius burbulus. Atėjūnai, nors ir turėdami akiratyje vietos senbuvius, dažniau siekia būtent savų tikslų, o senbuviai atėjūnus neretai suvokia per pragmatiškumo prizmę. Egzistuoja ir skirtingi paveldo traktavimai: atėjūnai orientuojasi į materialųjį, o senbuviams aktualesnis yra nematerialusis paveldas, kaip parankesnis kuriant jų bendruomeniškumą. Analizuoti atvejai atskleidžia, kad paveldas tampa ne tik komunikacijos, bet ir konfliktų šaltiniu, kai senbuvių bendruomenėms atsiranda atskirties nuo vietos paveldo jausmas.