Per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos mokyklose nebuvo įgyvendinta nuosekli, visuotinė lytiškumo ugdymo programa. Tokio institucinio vakuumo sąlygomis jaunimo spauda tapo svarbia neformalaus lytiškumo ugdymo erdve. Šiame straipsnyje analizuojamas 1988–2004 m. laikotarpis ir dvi ryškiausios to meto iniciatyvos: žurnalo Jaunimo gretos rubrika „Meilės paslaptys“ (1988–1992) ir žurnalo Panelė rubrika „Raudonasis puslapis“ (1994–2015). Remiantis šiais šaltiniais ir Švietimo plėtotės centro archyviniais dokumentais, straipsnyje atskleidžiamas institucinis lytiškumo ugdymo kontekstas bei jaunimo leidinių kuriami ir palaikomi seksualumo naratyvai ir normos. Tyrimas rodo, kad šie jaunimo žurnalai suteikė prieinamesnės ir atviresnės informacijos nei mokykla, tačiau kartu reprodukavo heteronormatyvumą, moralizavo abortą ir pateikė siaurą seksualinės prievartos sampratą. Nors visuomenėje seksualumo diskursas plėtėsi, augo medijų seksualizacija ir kilo viešos diskusijos, temos ir normos, susijusios su jaunimo seksualumu, išliko itin atsparios pokyčiams.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.