Literatūra ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143

2021, vol. 63(3), pp. 90–103 DOI: https://doi.org/10.15388/Litera.2021.3.6

Tertuliano Ad Martyras – maištininko manifestas

Justinas Ambrazas
Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas
Vilniaus universitetas
El. paštas justinas.ambrazas@gmail.com
ORCID iD https://orcid.org/0000-0003-0387-0717

Anotacija. Straipsnyje pateikiamas Tertuliano veikalo Ad Martyras vertimas į lietuvių kalbą ir trumpas įvadas, kuriame apžvelgiama autoriaus biografija, pristatoma skaitytojų auditorija, t. y. Afrikos krikščionys, aptariama Ad Martyras pavyzdžių atranka ir motyvacija.
Reikšminiai žodžiai: Tertulianas, krikščionybė, kankinystė, kankinys, Afrika, Kartagina.

Tertullian’s Ad Martyras – a Manifest of a Rebel

Abstract. This paper presents a translation of Tertullian’s Ad Martyras into Lithuanian language and a brief introduction, which contains a short survey of Tertullian’s life, his audience, i.e., Christians of Africa, selection and motivation of provided examples in Ad Martyras.
Keywords: Tertullian, Christianity, martyrdom, martyr, Africa, Carthage.

________

Received: 13/10/2021. Accepted: 16/11/2021.
Copyright © Justinas Ambrazas, 2021. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.

__________

Tertulianas – viena svarbiausių figūrų pirmaisiais krikščionybės amžiais. Tai ne tik pirmas autorius, kuris įrodė, kad krikščionys gali rašyti elegantiška lotynų kalba (Barnes 1971, 194), bet ir vienas pagrindinių ortodoksijos kalvių ir kankinystės teologijos plėtotojų (Daniel-Hughes, Kotrosits 2020, 2). Tertuliano erudicija ir retoriniai gebėjimai atspindi ir įkūnija tuo metu gyvavusios antrosios sofistikos standartus (Barnes 1971, 213).

Tertulianas buvo produktyvus autorius, kurio veikalams įtaką darė tiek to meto politiniai pokyčiai, tiek krikščionių doktrininiai karai, todėl mūsų neturėtų stebinti Tertuliano darbų skirstymas į ikimontanistinį ir montanistį laikotarpius¹. Williamas H. C. Frendas Tertulianą pristato pirmiausia kaip taikų sukilėlį prieš Romos imperijos primetamą gyvenimo būdą ir visa tai, kas perdėm romėniška, vėliau – kaip maištininką prieš patogią krikščionybę, kuri, tyrėjo teigimu, nebuvo prieštaravimo ženklu tuometei kultūrai, o galiausiai – kaip Paruzijos belaukiantį atsiskyrėlį, kurio griežta montanistų disciplina jau nebetenkino (Frend 1965, 366). Ad Martyras buvo parašytas sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis ir pasirodė kaip tylus pasipriešinimo manifestas prieš Imperiją ir romėniškas vertybes.

Šiame įvade į Tertuliano veikalo Ad Martyras vertimą trumpai apžvelgiama autoriaus biografija, pristatoma skaitytojų auditorija, t. y. Afrikos krikščionys, ir aptariama Ad Martyras pavyzdžių atranka ir motyvacija. Vertimo komentarai parengti remiantis „Tertullian the African: An Anthropological Reading of Tertullian’s Context and Identities“ (Wilhite 2007), „Christian and Pagan in the Roman Empire: The Witness of Tertullian“ (Sider 2001, 107–114), „Tertullian: a historical and literary study“ (Barnes 1971).

Quintus Septimius Florens Tertullianus

Apie Tertuliano gyvenimą žinoma labai mažai. Vienintelis išlikęs vientisas šaltinis – trumpa 53-ioji biograma Jeronimo De viris illustribus (IV a. pab.). Tai trumpas Tertuliano gyvenimo aprašas, kuriame teigiama, kad Tertulianas gyveno Kartaginoje Septimijaus Severo (193–211 m.) ir Karakalos (211–217 m.) valdymo metais, buvo centurionis proconsularis sūnus, tapo kunigu, vėliau, susivaidijęs su Romos dvasininkija, stojo į montanistų gretas. T. D. Barnesas mano, kad De viris illustribus pateikiamas Tertuliano portretas labiau atspindi paties Jeronimo gyvenimo detales (Barnes 1971, 10). Pavyzdžiui, teiginys, kad Tertulianas priėmė montanistinius idealus invidia et contumeliis clericorum Romanae ecclesiae², greičiausiai atspindi paties Jeronimo konfliktą su Romos dvasininkija. Įdomu ir tai, kad Tertulianas niekur netvirtina, jog buvo kunigu ir netgi priešingai – keliose vietose save priskiria prie pasauliečių (ordo laicus)³. Teiginys, kad Tertuliano tėvas buvo centurionas, kaip pastebi T. D. Barnesas, rodo neišmanymą, kokie daliniai buvo Afrikos prokonsulo dispozicijoje II a. (Barnes 1971, 11)⁴, todėl tai irgi kelia rimtų abejonių. Peržvelgus pagrindinius Jeronimo teiginius apie Tertulianą tenka pripažinti, kad apie šį autorių žinome labai mažai.

Tertulianas pristatomas ir kaip teisininkas. Eusebijas tvirtina, kad Tertulianas puikiai išmanė romėnų įstatymus⁵, tačiau T. D. Barnesas argumentuoja, kad Eusebijo žinios apie Tertulianą remiasi prastu Apologeticum vertimu į graikų kalbą (Barnes 1971, 6). Vėlesnės krikščionių kartos Tertulianą galėjo tapatinti su Digesta veikaluose (530–3 m.)⁶ ir Codex Iustinianus (534 m.) minimu teisininku Tertulianu, kuris greičiausiai buvo mūsų aptariamo Tertuliano amžininkas. Kaip pažymi T. D. Barnesas, romėnų teisės išmanymas nebuvo išskirtinai iurisconsultorum prerogatyva, o išsilavinusio Antikos žmogaus atributas (Barnes 1971, 24). Vis tik Tertuliano tapatinimas su teisininku Tertulianu nebūtinai reiškia, kad Tertulianas buvo būtent šis teisininkas ar apskritai teisininkas⁷, bet tai neabejotinai rodo, kad Ad Martyras autorius buvo gilaus išsilavinimo žmogus.

Krikščionybė Afrikoje

Vienas iš svarbiausių Imperijos miestų buvo Kartagina. Reikia pažymėti, kad tai nebuvo ta pati Kartagina, kurią po ilgai trukusių Pūnų karų romėnai galiausiai sugriovė (146 m. pr. Kr.). Tai buvo Colonia Concordia Iulia Carthago, kurią sėkmingai apgyvendino Oktavianas (29 m. pr. Kr.), atsiuntęs 3 000 veteranų (Hoyos 2020, 90)⁸. Pomponijus Mela imperatoriaus Klaudijaus valdymo laikotarpiu rašė, kad Kartagina vėl turtinga⁹, o, gyvenant Tertulianui, tai buvo vienas iš turtingiausių Imperijos miestų, netgi tapęs Africa Proconsularis sostine (Daniel-Hughes, Kotrosits 2020, 5). Williamas Tabbernee priduria, kad II a. pab. šis metropolis vakarinėje Imperijos dalyje buvo antrasis miestas po Romos, turintis daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų (Tabbernee 2014, 229)¹⁰. Minėtina, kad greitai augantis miestas lėmė sparčią kelių infrastruktūros plėtrą visame regione, o tai prisidėjo prie krikščioniškosios minties plitimo.

Scilio kankinių aktas (Passio Sanctorum Scillitanorum) yra ne tik anksčiausias liudijimas apie krikščionybės egzistavimą Afrikoje (Tabbernee 2014, 223)¹¹, bet ir apskritai anksčiausias mus pasiekęs liudijimas apie krikščionybę, parašytas lotynų kalba (Heine 2008, 132). Šis trumpas dokumentas yra 180 m. liepos 17 d. vykusio krikščionių teismo, kuriam vadovavo Afrikos provincijos valdytojas Vigelijus Saturninas (Musurillo 1972, xxii)¹², protokolas. Kankinystės vieta nėra visai aiški, nes šiandien mums žinomos dvi vietovės panašiu pavadinimu, t. y. Scillium (miestelis netoli Kartaginos, paliudytas 411 m., 646 m.) ir Scilli (miestelis Numidijoje, kurį mini Bizantijos autoriai (Barnes 1971, 63))¹³. Vis dėlto svarbus pats liudijimas, kuris patvirtina, kad II a. pab. naujasis tikėjimas Afrikoje buvo pasklidęs ne tik po miestus, bet ir po provincijos apylinkes¹⁴. T. D. Barnesas pastebi, kad tarp Scilio kankinių yra ir tenykščių gyventojų (berberų) vardų, pavyzdžiui: Nartzalo, Cittino¹⁵. Kita įdomi detalė – vieno iš kankinių, Sperato, turimi tekstai: Libri et epistulae Pauli viri iusti (Pass. Scill. 12). Scilio kankinių aktas – pirmasis mus pasiekęs dokumentas, kuriame minimi Biblijos dalių vertimai į lotynų kalbą (Musurillo 1972, xxii).

Minėtame teismo protokole aiškiai matyti įtampa tarp Kristaus išpažinėjų ir Imperijos. Prokonsulas Saturninas bando perkalbėti būsimus kankinius, kad jie sugrįžtų į sveiką protą (ad bonam mentem (Pass. Scill. 1)), tačiau šie ginasi sakydami, kad nepadarė nieko blogo ir visada dėkoja už imperatorių (Pass. Scill. 2). Kai prokonsulas paragina prisiekti imperatoriaus genijumi (iurare per genium imperatoris (Pass. Scill. 5)), Speratas atkerta, kad ego imperium huius saeculi non cognosco¹⁶, tačiau tuoj pat prideda, kad jis nieko nepavogė ir mokėjo mokesčius, quia cognosco domnum meum, imperatorem regum et omnium gentium¹⁷ (Pass. Scill. 6). Speratą papildo būsimoji kankinė Donata: Honorem Caesari quasi Caesari, timorem autem Deo¹⁸ (Pass. Scill. 9). Prokonsulas siūlo Kristaus išpažinėjams trisdešimt dienų, kad galėtų apsvarstyti savo atsakymą, tačiau pasiūlymo atsisakoma (Pass. Scill. 13) ir Kristaus išpažinėjai nukirsdinami (Pass. Scill. 17). W. H. C. Frendas teigia, kad aptariamame dokumente negali praslysti pro akis prokonsulo daroma sąsaja tarp priesaikos per genium imperatoris ir mos Romanorum – romėnų papročių, prie kurių Saturninas ir bando sugrąžinti Scilio krikščionis (Frend 1965, 313). Konfliktas užprogramuotas paties imperatoriaus figūroje, kuri įkūnija sosto ir altoriaus sąjungą. Kaip pastebi Helena Rhee, dėl šios priežasties krikščionių tikėjimo išpažinimas yra tiek politinis, tiek ir religinis veiksmas – krikščionys puola pačią romėnų politinės teologijos šerdį (Rhee 2005, 180–181). Mos Romanorum atmetimas lemia, kad šiandien krikščionys yra kankiniai danguje: Deo gratias agimus. Hodie martyres in caelis sumus¹⁹ (Pass. Scill. 15).

Iš kur Afrikoje krikščionybė? Tertulianas rodo didelę pagarbą Romos Bažnyčiai dėl jos apaštalinės kilmės (De Praescriptione Haereticorum 32, 36), tačiau niekur neteigia, kad būtent Romos misionieriai atnešė krikščionybę į Afriką. T. D. Barneso nuomone, Scilio kankinių aktas rodo, kad krikščionybė Afrikoje jau buvo giliai įleidusi šaknis, tačiau, nors ir yra įvairių teorijų, taip ir lieka neaišku, kaip krikščionybė ėmė plisti Afrikoje (Barnes 1971, 63–4).

Atsakyti į klausimą, kiek krikščionių buvo Afrikoje, dėl šaltinių stokos taip pat yra sunkiai įgyvendinama užduotis, o klausimas, kiek krikščionių buvo Kartaginoje, yra sukėlęs įvairių diskusijų. Tertulianas, cituodamas Plinijaus laišką imperatoriui Trajanui (Ep. 10.96), teigia, kad krikščionys pasklidę po visas apylinkes (Apol. 1.7), bet gali būti, kad tai dar viena iš daugelio šaržo apraiškų, randamų Apologeticum. Kita vertus, Tertulianas, rašydamas po 15 metų (212 m.) provincijos valdytojui Skapulai²⁰, teigia, kad krikščionys daugybėje miestų sudaro daugumą, todėl krikščionių persekiojimas palies visų sluoksnių ir amatų žmones (Scap. 2). Vis dėlto tokia retorika greičiau skirta padrąsinti tikėjimo brolius ir seseris priimti kankinystę. W. Tabbernee tvirtina, kad apie 200 m. Kartaginos krikščionių bendruomenę galėjo sudaryti 400–1200 narių, o Keithas Hopkinsas tikinčiųjų skaičių padidina iki 5–12 tūkst. (Tabbernee 2014, 235). Taigi nusakyti net ir apytikslį krikščionių skaičių yra keblu, todėl galime atsispirti nuo labiau apčiuopiamo Afrikos vyskupų skaičiaus. Augustinas mini vyskupų sinodą, kurio data nėra tiksliai žinoma, tačiau jis turėjo vykti laikotarpiu tarp 190 iki 230 m. (Barnes 1971, 71). Augustino teigimu, sinode dalyvavo septyniasdešimt vyskupų²¹. Nėra žinoma, kokią vyskupų dalį sudarė šie septyniasdešimt vyskupų, ar tai buvo vien Africa Proconsularis vyskupai, ar tarp jų buvo ir Numidijos, o galbūt visų Afrikos provincijų ganytojai, tačiau šį skaičių galime palyginti su turimais duomenimis apie Kartaginos susirinkimą (256 m.), kuriame dalyvavo aštuoniasdešimt penki vyskupai iš Africa Proconsularis ir Numidijos provincijose įsikūrusių vyskupijų (Barnes 1971, 71). Nors ši statistika taip pat pernelyg ribota, apytikris vyskupų skaičius skirtingais laikotarpiais leidžia bent kiek užčiuopti krikščionybės mastą Afrikoje. Čia mūsų spekuliacijos apie Kristaus išpažinėjų skaičių regione baigiasi²².

Ad Martyras

Kūrinys parašytas Imperiją ištikusios politinės krizės fone, t. y. po vadinamųjų Penkių imperatorių metų (193 m.) ir po jų kilusių karinių konfliktų²³. Veikalo Ad Martyras (6.2) pabaigoje Tertulianas aiškiai nurodo į po šių įvykių vykusius Septimijaus Severo ir Klodijaus Albino – besivaržiusių pretendentų į sostą – šalininkų persekiojimus. T. D. Barnesas tvirtina, kad būtent ši kūrinio vieta leidžia mums gana tiksliai datuoti nagrinėjamą darbą. Tyrėjo teigimu, Tertuliano išryškinamas kontrastas tarp ab ipso ir ab adversariis eius mums suponuoja, kad Tertulianas jau žinojo, jog Septimijus Severas buvo laimėjęs galutiniame mūšyje prieš Klodijų Albiną prie Liono 197 m. vasario 19 d., todėl Ad Martyras datuotinas ne anksčiau negu 197 m. kovo mėn.²⁴.

Atsakymas į klausimą, kas paskatino Tertulianą imtis rašyti šį darbą, nėra toks paprastas, kaip iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti. W. H. C. Frendas tvirtina, kad Septimijaus Severo valdymo laikotarpiu būta intensyvesnio krikščionių persekiojimo negu įprastai (Frend 1974, 366–367), todėl Tertulianas greičiausiai jautė poreikį padrąsinti savo tikėjimo brolius ir seseris. Kita vertus, kaip teigia Davidas Rankinas, veikalo Ad Martyras sukūrimo datą ir aplinkybes derėtų nukelti į 203 m., kai buvo išleistas Septimijaus Severo ediktas, draudžiantis atsivertimą į krikščionybę ir judaizmą²⁵. Šio edikto atgarsius galime įžvelgti ir Passio Sanctarum Perpetuae et Felicitatis²⁶ (Rankin 1995, 12). Tačiau, galiausiai, taip ir neturime aiškaus atsakymo, ar laikotarpiu tarp Scilio krikščionių (180 m.) ir Kartaginos krikščionių Perpetuos ir Felicitos (203 m.) kankinysčių buvo pastebimai suintensyvėjęs Kristaus mokinių persekiojimas Afrikoje. T. D. Barnesas pateikia dar vieną galimą teksto sukūrimo priežastį – Tertulianas rašė Ad Martyras, norėdamas pritraukti daugiau tikinčiųjų (Barnes 1971, 120). Davidas E. Wilhite’as šiai nuomonei nepritaria, nes, tyrėjo teigimu, tekste nėra jokios užuominos, kad kūrinys būtų skirtas platesnei auditorijai (Wilhite 2007, 162).

Veikalo Ad Martyras žanras taip pat nėra aiškus. Ronaldas E. Heine priskiria šį darbą prie parenetinių kūrinių (Heine 2008, 134)²⁷. T. D. Barnesas pažymi, jog Tertulianas, naudodamasis ne tik exhortatio, bet ir consolatio žanrui ir diatribei būdingais elementais, sukūrė šį tą nauja ir išskirtinai krikščioniška (Barnes 1971, 226). Taigi, galima teigti, kad Tertulianas žinojo, kaip naudotis Atėnų argumentais, jog apgintų Jeruzalės tiesą.

Ad Martyras potekstė yra politinė. Pirmiausia, Tertulianas aiškiai atskiria krikščionis ir nekrikščionis. Jis džiaugiasi, kad kankiniai, būdami kalėjime, yra atskirti nuo pasaulio (a mundo, 2.1), nes taip siela įgyja tai, kas naudinga tikėjimui, t. y. krikščionis nebemato svetimų dievų (alienos deos, 2.7). Tai vienintelė vieta tekste, kur minimi pagonių dievai ir kultas, tačiau Tertulianas šias kulto apraiškas pristato ne kaip blogas per se, bet kaip kenkiančias krikščionio tikėjimui. Pasitelkiama karinė terminija dar labiau išryškina šią skirtį: Uocati ad militiam sumus Dei uiui iam tunc, cum in sacramenti uerba respondemus (3.1). Tertulianas nė karto nemini Romos vardo, tačiau, D. E. Wilhite’o teigimu, Roma tekste įvardijama žodžiu saeculum (antrame skyriuje šis žodis pakartojamas net septynis kartus) ir tai įkūnija visus iššūkius ir išbandymus, su kuriais susiduria krikščionys. D. E. Wilhite’as priduria, kad Tertulianas konstruoja naratyvą ne tik dichotomijos principu „krikščionis versus nekrikščionis“, bet ir „Roma versus Kartagina“. Šį naratyvą atpažinti gali tik savieji (Wilhite 2007, 163). Pavyzdžiui, romėnų kalėjimą Tertulianas vadina domus diaboli (1.4) ir ragina krikščionis, apsiginklavusius ir įsitvirtinusius santarvėje (munitos et concordia armatos, 1.5), nugalėti Velnią in suo regno (1.5). Žodis concordia kartaginiečiui, be jokios abejonės, priminė naująjį jų miesto vardą, duotą romėnų kolonistų prieš daugiau negu du šimtus metų – Colonia Concordia Iulia Carthago. Galiausiai, Tertulianas teigia, kad šis pasaulis, saeculum, o ne kankiniai laukia teismo ir jų teisėjai bus ne prokonsulai, bet Dievas (2.3). Kaip pastebi Carly Daniel-Hughes ir Maia Kotrosits, Tertulianas savo darbuose dažnai prieina prie išvados, kad Roma nesugeba įvykdyti teisingumo (Daniel-Hughes, Kotrosits 2020, 7). Veikalo Ad Martyras (6.2) pabaigoje, kurią jau minėjome, randame kitą subtilią ataką, nukreiptą prieš Romos imperiją, t. y. kankinių, kurie miršta dėl Dievo, supriešinimą su žmonėmis, kurie žūsta hominis causa.

Veikale Ad Martyras pateikiami pavyzdžiai yra kiek neįprasti krikščioniškos tematikos kūriniui. Tertulianas pateikia penkis vyrų (Gajus Mucijus Scevola (4.4), Herakleitas, Empedoklis, Peregrinas (4.5), Regulas (4.6)) ir penkis moterų pavyzdžius (Lukrecija (4.4), Didonė, Hasdrubalo žmona (4.5), Kleopatra (4.6), Leaina (4.7)). Geraldas Lewisas Bray’us stebisi, kad Tertulianas ne tik neužsimena apie Kristų, bet ir šiuos exempla pateikia iš pagonių istorijos ir mitologijos, tarsi taip norėtų pasakyti, kad ištikimybė Kristui nėra svarbiausia kankinio savybė (Bray 1979, 45). Ar gali būti taip, kad Tertulianas nieko nežinojo apie Scilio kankinius, Petro, Pauliaus, Stepono kankinystę, galų gale apie Apreiškimą Jonui? W. H. C. Frendas teigia, kad Afrikos krikščionims apokalipsės žanras buvo itin svarbus, jie skaitė ne tik Apreiškimą Jonui, bet ir kitus apokaliptinius veikalus: Enocho knygas, Hermo Ganytoją ir, greičiausiai, Petro Apokalipsę (Frend 1965, 366), todėl tuo patikėti būtų sunku. Galbūt Tertulianas tyčia vengia bet kokio krikščioniško diskurso, ypač Apreiškimo Jonui, kadangi ten Roma vaizduojama neigiamai? O gal Tertulianas paprasčiausiai vaizduoja tokius drąsos exempla, kurie daugeliui buvo žinomi ir neturėjo jokio politinio simbolizmo? Atsižvelgiant į tai, kad minėti pavyzdžiai pateikiami ir Apologeticum, ir Ad nationes²⁸, galima spręsti, kad šių pavyzdžių pateikimas ir išdėstymas turi gilesnę potekstę.

D. E. Wilhite’o teiginys, kad veikale Ad Martyras minimų penkių vyrų ir penkių moterų darbus galima suskirstyti į dvi skirtingas ideologines kategorijas (Wilhite 2007, 166), vertas išsamesnio aptarimo. Pirmiausia, neturėtų likti nepastebėtas kreipinys į moteris (nec a viris tantum, sed etiam a feminis, ut vos quoque, benedictae, sexui vestro respondeatis. Longum est, si enumerem singulos, qui se gladio confecerint, animo suo ducti. De feminis ad manum est Lucretia (4.3–4)), kuris tekste pateikiamas prieš pat apžvelgiant minėtus dešimt pavyzdžių. Atskiriant lytis, norima dar labiau išryškinti egzistuojantį minimų vyrų ir moterų skirtumą. Kaip pastebi D. E. Wilhite’as, Tertuliano moterų pavyzdžius vienija jų sukilimo prieš tironišką valdžią elementas. Visos moterys, išskyrus Leainą, sukyla ne prieš bet kokią tironiją, bet prieš pačią Romą. Pateiktus vyrų pavyzdžius vienija kažkokia sielos liga (apud homines affectatio quoque et morbus quidam animi, 5.1). Tertuliano darbuose rasti inversiją, kai moterys, o ne vyrai tampa sektinu pavyzdžiu, yra neįprasta (Wilhite 2007, 167). Taigi, nors Tertulianas pateikia ir kitų pavyzdžių, skatinančių iškęsti kankinimų skausmą, tačiau priešindamas moteris, besirenkančias mirti kovojant su tironija, ir isteriškus vyrus, kurie miršta dėl tuščios garbės, jis puola pačią Romanitas šerdį, t. y. virtus idealą, kuris išskirtinai buvo siejamas su vyriškumu (McDonnell 2006, 1–11). Žvelgdami į pateiktus pavyzdžius, Tertuliano veikalą Ad Martyras galime matyti kaip krikščionio manifestą, raginantį sukilti prieš Imperijos primetamus standartus, tačiau ne šio pasaulio ginklais, o tikėjimu, kuris gali būti užantspauduotas paties krikščionio krauju.

Šaltiniai

Tertulliani Opera. 1954. Corpus Christianorum Series Latina (CCSL 1). E. Dekkers, J. G. P. Borleffs, R. Willems, R. F. Refoulé, G. F. Diercks & A. Kroymann, eds. Brepols.

Musurillo, Herbert. 1972. The Acts of The Christian Martyrs. Oxford: Clarendon Press.

Literatūra

Barnes, Timothy David. 1971. Tertullian: a historical and literary study. Oxford: Clarendon Press.

Bray, Gerald Lewis. 1979. Holiness and the Will of God: Perspectives on the Theology of Tertullian. London: Marshal, Morgan, and Scott.

Daniel-Hughes, Carly, Maia Kotrosits. 2020. Tertullian of Carthage and the Fantasy Life of Power: On Martyrs, Christians, and Other Attachments to Juridical Scenes. Journal of Early Christian Studies 28(1), 1–31.

Fox, Robin Lane. 2006. Pagonys ir krikščionys. M. Adomėnas, vert. Vilnius: Aidai.

Frend, William Hugh Clifford. 1965. Martyrdom and Persecution in the Early Church. Oxford: Alden Press.

Frend, William Hugh Clifford. 1974. Open Questions Concerning the Christians and the Roman Empire in the Age of the Severi. The Journal of Theological Studies 2, 333–351.

Heine, Ronald E. 2008: Articulating Identity. The Cambridge History of Early Christian Literature. Cambridge: Cambridge University Press, 200–221.

Heine, Ronald E. 2008: The beginnings of Latin Christian literature. The Cambridge History of Early Christian Literature. Cambridge: Cambridge University Press, 131–141.

Hoyos, Dexter. 2020. Carthage: a Biography. New York: Routledge.

Keresztes, Peter. 1970. The Constitutio Antoniniana and the Persecutions under Caracalla. The American Journal of Philology 4, 446–459.

McDonnell, Myles Anthony. 2006. Roman Manliness Virtus and the Roman Republic. Cambridge: Cambridge University Press.

Musurillo, Herbert. 1972. The Acts of The Christian Martyrs. Oxford: Clarendon Press.

Rankin, David. 1995. Tertullian and the Church. Cambridge: Cambridge University Press.

Rebillard, Éric. 2012. Christians and Their Many Identities in Late Antiquity, North Africa. New York: Cornell University Press.

Rhee, Helen. 2005. Early Christian Literature. New York: Routledge.

Sider, Robert D. 2001. Christian and Pagan in the Roman Empire: The Witness of Tertullian. Washington, D.C.: The Catholic University of America Press.

Stark, Rodney. 1996. The Rise of Christianity. Princeton: Princeton University Press.

Tabbernee, William. 2014. Early Christianity in Contexts: An Exploration across Cultures and Continents. Grand Rapids: Baker Academic.

Vėlyvis, Stasys, Rūta Agnė Misevičiūtė. 2010. Imperatoriaus Justiniano Digestai, arba Pandektos, 1 knyga (I–XXII skyriai). Vilnius: VĮ Registrų centras.

Wilhite, David E. 2007. Tertullian the African: An Anthropological Reading of Tertullian’s Context and Identities. Berlin: Walter de Gruyter.

* * *

Paraginimas kankiniams²⁹

1.1. O palaiminti išrinktieji kankiniai³⁰, šalia to, ką jums drauge su kūno maistu ir motina Bažnyčia iš savo krūtų, ir kai kurie broliai iš savo asmeninių išteklių teikia į kalėjimą³¹, priimkite šį tą ir iš manęs, kad ir tai jums teiktų naudos ir ugdytų jūsų dvasią. Juk nepritinka, kad kūnas būtų penimas, o dvasia alktų. Priešingai, jeigu yra rūpinamasi tuo, kas yra silpna, teisingai privaloma kreipti dar daugiau dėmesio į tai, kas yra dar silpnesnis. 1.2. Aš nesu toks, kad jus padrąsinčiau, bet vis dėlto ir pačius geriausius gladiatorius ne tik jų prižiūrėtojai ir viršininkai, bet ir visai su tuo nesusiję žmonės, kurie stebi visa tai, ragina iš toli, taip kad net ir šių, neišmanėlių, šūkaliojimas dažnai jiems pasitarnaudavo.

1.3. Taigi pirmiausia, o palaimintieji, neliūdinkite Šventosios Dvasios³², kuri drauge su jumis įžengė į kalėjimą. Juk jeigu dabar nebūtų su jumis įžengusi, jūsų šiandien čia nebūtų, todėl stenkitės, kad ji su jumis atkakliai laikytųsi ir taip jus iš čia nuvestų pas Viešpatį³³. 1.4. Būtent kalėjimas yra Velnio namai, kuriuose jis laiko savo namiškius, bet todėl jūs ir patekote į kalėjimą, kad jį net ir jo paties namuose sumindžiotumėte, ir netgi jau būdami svetur jį sumindžiojote³⁴. 1.5. Todėl tenesako: „Jie yra mano valioje, todėl išbandysiu juos gausia neapykanta, varginimais ar net jų pačių nesutarimais.“ Tebėga jis nuo jūsų pasirodymo ir telindi nustėręs giliausioje savo landynėje taip, kaip užkerėta arba dūmų išsigandusi gyvatė. Tenebūna jam taip gerai jo paties karalystėje, kad jus supriešintų, bet teranda jus apsiginklavusius ir įsitvirtinusius santarvėje, kadangi jūsiškė taika – jam karas. 1.6. Juk kai kurie, neturėdami tokios taikos Bažnyčioje, įprato jos prašyti kalėjime iš kankinių³⁵. Dėl to jūs privalote dar labiau ją tarpusavyje išlaikyti ir puoselėti, ir sergėti, kad prireikus pajėgtumėte ją suteikti ir kitiems.

2.1. Panašiai ir kiti sielos kliuviniai atlydėjo jus iki pat kalėjimo slenksčio, iki kur ir jūsų tėvai. Čia buvote atskirti nuo paties pasaulio, o kiek dar labiau nuo žmonių bei jų reikalų? Tačiau nė šitai jūsų negąsdina, jog esate atskirti nuo pasaulio. Juk jeigu apmąstytume, jog pats pasaulis labiau yra kalėjimas, suprastume, jog jūs labiau išeinate iš kalėjimo, negu kad į jį einate. 2.2. Pasaulis turi didesnių tamsybių, kurios apakina žmonių širdis. Pasaulis surakina sunkesnėmis grandinėmis, kurios supančioja net pačias žmonių sielas. Pasaulis įkvepia žalingesnes bjaurastis – žmonių geismus. 2.3. Galų gale, pasaulis savyje talpina daugiau kaltųjų, t. y. visą žmonių giminę. Trumpai sakant, teismas priklauso ne prokonsulams, bet Dievui. 2.4. Todėl jūs, o palaimintieji, jei ką, manykite, jog esate perkelti iš kalėjimo į saugią vietą. Nors ten tamsybės, bes jūs esate šviesa³⁶; nors ten pančiai, tačiau jūs esate išlaisvinti Dievo akyse; nors ten ir dvelkia liūdesys, bet jūs esate malonus kvapsnis³⁷; ir nors jūs laukiate teisėjo, tačiau jūs esate tie, kurie teisite pačius teisėjus³⁸. 2.5. Tenuliūsta ten tas, kuris ilgis pasaulio malonumų. Juk krikščionis, dar būdamas anapus kalėjimo sienų, išsižadėjo pasaulio, o būdamas kalėjime, net ir paties kalėjimo. Jums, kurie esate ne pasaulio, nėra jokio skirtumo, kur pasaulyje esate. 2.6. Ir jeigu tu netekai kažkokių gyvenimo džiaugsmų, tai tarsi prekyba, kurioje atsisakai ko nors, kad įgytum šį tą vertingesnio.

Tačiau vis dar nieko nesakau apie atlygį, į kurį Dievas kviečia kankinius. Pirmiausia, palyginkime patį buvimą tiek pasaulyje, tiek kalėjime, ir ar tik nėra taip, jog siela daugiau laimi kalėjime, negu kad kūnas praranda. 2.7. Priešingai, kūnas nepraranda to, kas jam reikalinga, dėl Bažnyčios rūpesčio ir brolių meilės, o, be to, ir siela įgyja tai, kas visada yra naudinga tikėjimui: nebematai svetimų dievų ir nesusiduri su jų atvaizdais, nedalyvauji pagonių šventėse būdamas tarp jų, nesi varginamas bjaurių dūmų ir nesi čaižomas viešų pasirodymų šauksmų, švenčiančiųjų žiaurumo, šėliojimo ir begėdystės; ir nebado tavo akių ši viešų geidulių vieta – esi laisvas nuo papiktinimų, nuo gundymų, nuo pragaištingų prisiminimų ir jau net nuo persekiojimo³⁹. 2.8. Kalėjimas suteikia krikščioniui tai, ką teikdavo dykuma pranašams. Juk pats Viešpats dažnai praleisdavo laiką nuošaliose vietose, kad laisviau melstųsi, kad atsitrauktų nuo pasaulio⁴⁰, o galiausiai vienumoje parodė mokiniams savo šlovę⁴¹. Tad atsikratykime šio žodžio „kalėjimas“ ir vadinkime jį „nuošalumu“. 2.9. Nors kūnas (corpus) uždarytas, nors ir mėsa (caro) sukaustyta, tačiau visa yra atvira dvasiai. Keliauki dvasioje, vaikščioki dvasioje, įsivaizduodamas ne ūksmingus takus ar ilgus portikus, bet tą kelią, kuris veda pas Dievą. Kiek kartų dvasioje būsi nuėjęs tuo taku, tiek kartų nebūsi kalėjime. 2.10. Supančiotos kojos nieko nejaučia, kuomet dvasia yra danguje. Dvasia nešioja visą žmogų ir kur nori, ten jį ir perkelia, juk kur bus tavo širdis, ten bus ir tavo lobis⁴². Taigi ten tebūna mūsų širdis, kur norime turėti lobį.

3.1. Dabar, o palaimintieji, nors kalėjimas yra vargo vieta krikščionims, tačiau jau tuomet, kai atsakėme į priesaikos žodžius⁴³, buvom pašaukti į Gyvojo Dievo kariuomenę. Juk nėra tokio kario, kuris ištaigingai eitų į kovą, nei tokio, kuris iš miegamojo žengia į kovos gretas, bet žengia į mūšį iš greta viena kitos sustatytų ankštų palapinių, kur būna visokių sunkumų, nepatogumų ir nemalonumų. 3.2. Net ir taikos metu jie mokosi sunkiu darbu ir nepatogumais kęsti karo sunkumus – žygiuodami apsiginklavę, manevruodami lauke, kasdami apkasus ar sudarydami vėžlio rikiuotę⁴⁴. Visko siekiama per prakaitą, jog kūnas ir dvasia neišsigąstų staigių pasikeitimų iš gaivos patekti į kaitrą, iš kaitros į šaltį, iš tunikos į šarvus, iš tylos į karo šauksmus, iš ramybės į karo sumaištį.

3.3. Todėl jūs, o palaimintieji, kad ir kaip tai sunku būtų, manykite, jog šitai yra jūsų dvasios ir kūno lavinimas⁴⁵. Jūs tuojau įžengsite į gerąją kovą⁴⁶, kurios agonotetas⁴⁷ yra Gyvasis Dievas, ksistarchas⁴⁸ Šventoji Dvasia, o trofėjus – angeliškos prigimties amžinybės vainikas – pilietybė danguje ir garbė amžių amžiams. 3.4. Taigi, jūsų epistatas⁴⁹ Kristus Jėzus, kuris patepė jus savo dvasia ir atvedė į šią grumtynių vietą⁵⁰, panorėjo prieš pat kovos dieną jus atskirti nuo geresnio gyvenimo, kad su jumis būtų griežčiau elgiamasi, jog būtų grūdinamos jūsų jėgos. Juk taip pat ir atletai atskiriami dėl griežtesnės drausmės, kad atsidėtų jėgos lavinimui. Jie susilaiko nuo lėbavimo, nuo sotesnio kąsnio, nuo malonesnio gėrimo. Jie raginami, grūdinami, varginami, mat kuo daugiau pastangų šiose pratybose įdėjo, tuo labiau viliasi laimėsią. 3.5. Ir jie, sako Apaštalas, vaikosi vystantį vainiką, o mes, pelnysiantieji amžinąjį vainiką⁵¹, kalėjimą matome kaip mūsų palestrą⁵², kad būtume atvesti į teismo stadioną gerai užgrūdinti visų nepatogumų, kadangi sunkumai ugdo drąsą, o malonumai ją naikina.

4.1. Žinome iš Viešpaties pamokymo, kad dvasia – ryžtinga, bet kūnas – silpnas⁵³. Tačiau nepataikaukime sau, sakydami, kad Viešpats pripažino, jog kūnas yra silpnas. Juk todėl ir pasakė, kad dvasia ryžtinga, jog parodytų, kas kam privalo paklusti, būtent tai, jog kūnas tarnautų dvasiai – silpnesnis stipresniajai, – kad taip iš jos pats įgautų stiprybės. 4.2. Tesitaria dvasia su kūnu dėl bendro išsigelbėjimo, mąstydama jau ne apie kalėjimo nepatogumus, bet apie pačią kovą ir mūšį. Galbūt kūnas bijos sunkaus kalavijo ar aukšto kryžiaus, žvėrių siautėjimo ar žiauriausios iš visų bausmių – ugnies liepsnų – ir visos budelio išmonės kankinimuose. 4.3. Bet teprieštarauja dvasia sau ir kūnui: nors ir žiaurūs šie kankinimai, tačiau daugelis juos priėmė ramia širdimi ir netgi savo noru ieškojo jų dėl šlovės ir garbės, ir ne tik vyrai, bet taip ir moterys, kad ir jūs, o palaimintosios, būtumėte vertos savo lyties.

4.4. Ilgai užtruktų, jeigu vardyčiau visus, kurie savo pačių sprendimu užbaigė gyvenimą kalaviju. Betgi, kalbant apie moteris, po ranka yra Lukrecijos pavyzdys, kuri, iškentusi išprievartavimą, pervėrė save peiliu priešais visus artimuosius, kad suteiktų garbę savo skaistumui⁵⁴. Mucijus savo dešinę ranką sudegino virš liepsnojančio aukuro, kad jo šlovė primintų šį poelgį⁵⁵. 4.5. Ne mažiau padarė ir filosofai. Herakleitas, pamiršęs, jog yra išsitepęs galvijų mėšlu, pražudė save⁵⁶. Taip pat ir Empedoklis, įšokęs į Etnos kalno liepsnas⁵⁷. Taip pat ir Peregrinas, kuris visai neseniai metėsi į laidotuvių laužą⁵⁸. Juk ir moterys niekino liepsnas, pavyzdžiui, Didonė, kuri, kad nebūtų priversta tekėti, išvykus nepaprastai mylimam vyrui, pasielgė taip pat⁵⁹. Tarp jų ir Hasdrubalo žmona, kuri, jau degant Kartaginai, kad nepamatytų savo sutuoktinio, meldžiančio Scipiono gailestingumo, drauge su savo vaikais metėsi į tėvynės liepsnas⁶⁰. 4.6. Regulas, romėnų karvedys, kartaginiečių paimtas į nelaisvę, atsisakė vienas būti iškeistas į daugybę kartaginiečių belaisvių, bet vietoje to pasirinko, kad būtų priešams sugrąžintas įkištas į tam tikrą dėžę ir subadytas visur joje iš išorės prikalinėtų vinių, – tiek daug prisikankino⁶¹. Net ir moteris, Kleopatra, pati savo noru ėjo prie laukinių gyvių, būtent nuodingųjų gyvačių, kurios yra baisesnės už jaučius ar lokius ir kurias pati paleido ant savęs, jog nepapultų į priešų rankas⁶².

4.7. „Tačiau mirties baimė ne tokia, kokia yra kankinimų baimė“, – [kas nors galėtų sakyti]. Bet ar pakluso kankintojui toji atėniečių paleistuvė⁶³? Nors ji tirano buvo kankinama, kadangi žinojo apie sąmokslą, tačiau sąmokslininkų neišdavė ir, nusikandusi patį savo liežuvio galiuką, spjovė tiranui į veidą, kad šis žinotų, jog kankinimai, kad ir kiek truktų, jos nepaveiks. 4.8. Mat nėra paslaptis, jog ir šiandien pas lakedaimoniečius didžiausia šventė yra διαμαστίγωσις, t. y. plakimasis⁶⁴. Šiose šventinėse apeigose kiekvienas kilmingas jaunuolis, atsistojęs priešais aukurą, plakamas rykštėmis, o greta esantys tėvai ir giminaičiai ragina, kad ištvertų. Juk laikoma didesne garbe ir šlove, jei ne kūnas, o dvasia pati pasiduoda kirčiams. 4.9. Taigi, jeigu žmogus, matydamas kaip atlygį žmonių pagyras, savo paties kūno ir dvasios pastangomis dėl žemiškosios šlovės gali paniekinti kalaviją, ugnį, vinių dūrius, laukinius žvėris, kankinimus, tuomet galiu sakyti, jog kuklios yra šios kančios, kurios galų gale pelno dangiškąją šlovę ir dieviškąjį atpildą. Jeigu tiek vertas stiklinis, tai kiek vertas tikrasis perlas? Ir kas gi kuo mieliausiai nesumokėtų už tikrąjį tiek, kiek kiti už netikrąjį?

5.1. Dabar nekalbėsiu apie šlovės siekimo priežastis, juk visus tuos vienas už kitą didesnius žiaurumus, kankinimus ir kovas paniekino žmonėms būdingi įgeidžiai ir net kaži kokia dvasios liga. Kiek dykinėjančiųjų ginklų geidulys paskatina griebtis kalavijo? Išties, paakinti savo geidulio ryžtasi žengti į areną, pilną laukinių žvėrių, o dėl įkandimų ir randų sau atrodo net esą gražesni. Kai kurie net už pinigus leidžiasi padegami, kad, vilkėdami liepsnojančią tuniką, nubėgtų tam tikrą atstumą. Kiti tarp medžiotojų rimbų vaikščiojo negūždami pečių⁶⁵. 5.2. Šiuos [žiaurumo pavyzdžius], o palaimintieji, Dievas atsiuntė į pasaulį ne be priežasties, bet kad ir mus dabar padrąsintų, ir kad pasmerktų tąją dieną, jei pabūgtume už vedančią į išsigelbėjimą tiesą iškęsti tai, ko kiti geidė dėl tuštybės, vedančios į pražūtį.

6.1. Betgi praleiskime šiuos ištvermės pavyzdžius, kurie kyla dėl geidulio, ir atsigręžkime į patį žmogiškosios būklės apmąstymą, kad ir tai mus pamokytų, jeigu kur nors reikėtų ištvermingai pakelti tokius dalykus, kurie paprastai ir ištinka to nenorinčiuosius. Juk kiek kartų gaisruose sudegė gyvieji! Kiek kartų laukiniai žvėrys tiek miškuose, tiek miestų vidury, ištrūkę iš narvų, surijo žmones! O kiek tokių, kurie buvo nužudyti plėšikų ginklais, o kiekgi dar buvo priešų pakabinti ant kryžiaus, prieš tai dar ir kankinti, ir netgi visokius įžeidimus ištvėrę. 6.2. Juk kiekvienas gali tai iškęsti dėl žmogaus, ką dvejoja kęsti dėl Dievo. Būtent tam dabartinis laikmetis ir yra liudijimu mums, kiek daug ir kokių asmenų, kurie to nesitikėjo dėl savo kilmės, aukšto rango, kūno būklės ir amžiaus, buvo žmogaus paskirti mirčiai: arba jo paties, jei veiktų prieš jį, arba jo priešininkų, jeigu būtų jo pusėje⁶⁶.