Literatūra ISSN 0258-0802 eISSN 1648-1143
2023, vol. 65(3), pp. 62–75 DOI: https://doi.org/10.15388/Litera.2023.65.3.5
Alius Jaskelevičius
Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institutas
Vilniaus universitetas
El. paštas alius.jaskelevicius@flf.vu.lt
https://orcid.org/0000-0001-5238-7938
Santrauka. Ilgą laiką Retorikos Aleksandrui autoriumi laikytas Aristotelis. Tačiau nuo XVI a. šis veikalas priskiriamas Anaksimenui iš Lampsako.
Remiantis mus pasiekusiu Retorikos Aleksandrui tekstu ir jį siejant su kitais intertekstais, mėginama nustatyti, kokią skirtingų autorių ir tekstų įtaką galėjo patirti Retorika Aleksandrui. Straipsnyje reiškiama abejonė, kad Retorikos Aleksandrui priskyrimas Anaksimenui užbaigia diskusiją dėl šio veikalo autorystės.
Reikšminiai žodžiai: Retorika Aleksandrui, Aristotelis, Anaksimenas, Teodektas, Korakas, atribucija.
Abstract. For a long time, Aristotle was considered the author of the “Rhetoric to Alexander”. However, in the 16th century, Anaximenes of Lampsacus came to be considered its author. Despite some links between the teachings of the “Rhetoric to Alexander” and those of Anaximenes, the question of authorship remains unresolved.
Based on the text of the “Rhetoric to Alexander” that has come down to us, and in conjunction with other intertexts, attempts have been made to determine the extent to which the “Rhetoric to Alexander” may have been influenced by different authors and texts. This paper raises doubts about whether attributing the “Rhetoric to Alexander” to Anaximenes closes the debate on the authorship of this work.
Keywords: Rhetoric to Alexander, Aristotle, Anaximenes,Theodectus, Corax, attribution.
________
Received: 02/10/2023. Accepted: 06/11/2023.
Copyright © Alius Jaskelevičius, 2023. Published by Vilnius University Press.
This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution License, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited.
________
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Retorikos Aleksandrui atribucijos bei įtakų klausimas. Dėl Retorikos Aleksandrui panašumo su Aristotelio Retorika, o ypač įžanginio laiško, neva Aristotelio parašyto Aleksandrui Didžiajam, ir pati Retorika Aleksandrui automatiškai buvo priskirta Aristoteliui ir XIV–XV a. įtraukta į jo veikalų korpusą (Mirhady, 2011, p. 450). Tačiau nuo XVI a. veikalas priskiriamas Anaksimenui iš Lampsako. Remdamasis Kvintilijano citata (Inst. III. 4. 9), Florencijos humanistas Pierro Vettori pastebėjo, kad Kvintilijano minimi septyni iškalbos porūšiai, aptarti Anaksimeno, sutampa su Retorikoje Aleksandrui esančiomis septyniomis rūšimis (Vettori 1548, folio 7r). Vis dėlto problema ta, jog Kvintilijanas kalbėjo tik apie dvi iškalbos „rūšis“, o Retorikoje Aleksandrui jos minimos trys. Remiantis Kvintilijano, Atėnajo, Sirijano ir Atėnajo liudijimais bei turimomis žiniomis apie Anaksimeno, Teodekto bei Korako mokymo turinį, taip pat atliekant glaustesnę Aristotelio Retorikos ir Retorikos Aleksandrui lyginamąją analizę, siekiama parodyti, kad Retorikos Aleksandrui priskyrimas – kaip šiuo metu dažniausiai linkstama daryti – Aristoteliui arba Anaksimenui toli gražu nėra akivaizdus. Panašumai tarp Aristotelio Retorikos ir Retorikos Aleksandrui leidžia spręsti apie bendrą šaltinį, bet ne priskirti Retorikos Aleksandrui autorystę Aristoteliui. Tą patį galima pasakyti apie Retorikos Aleksandrui priskyrimą Anaksimenui: nors panašumų esama, tačiau Anaksimeno retorinio mokymo turinys gali būti patvirtintas tik iš sporadiškų liudijimų, neleidžiančių daryti išvados, kad Anaksimenas buvo tikrasis Retorikos Aleksandrui autorius.
Prieš pradedant atidžiau gilintis į patį veikalą, pravartu prieš akis turėti kelis tekstus, padedančius iš dalies atsakyti į probleminius su Retorika Aleksandrui susijusius klausimus. Svarbiausius duomenis gauname iš dedikacinio laiško pradžios ir pabaigos, jau minėtos Kvintilijano pateiktos Anaksimeno mokymo santraukos, Atėnajo (II–III a.) Aristotelio citatos, sutampančios su dedikacinio laiško pradžia, taip pat iš dviejų Retorikos Aleksandrui pradžios ištraukų, cituojamų tokia forma, kokia jas rado Sirijanas (V a.) (Chiron, 2002, p. XLII).
TEKSTAS A
Rh. Al. 1421a38 – 1421b6:
Kaip Nikanoras mums parodė, iš likusiųjų vadovėlių rašytojų pasiskolinome, jei kas nors kažką patikimo tuose vadovėliuose yra parašęs. Rasi dvi tokias knygas: vieną jų mano – mano Teodektui parašytuose vadovėliuose, kitą – Korako. Likusius su politiniais ir teisminiais patarimais susijusius dalykus jie aprašė atskirai. Τοdėl dėl šių tavo labui parengtų užrašų daug gebėsi abejose srityse1.
TEKSTAS B
Quin. Inst. III. 4. 9:
Anaksimenas manė esant dvi iškalbos dalis – teismo ir sueigų, tačiau septynias atmainas – paraginamąją, atkalbamąją, giriamąją, peikiamąją, kaltinančiąją, ginančiąją, kvočiančiąją (ją vadina ἐξεταστικόν); pirmosios dvi priklauso tarimosi, dvi po jų einančios – parodomajai, trys paskutinės – teismo iškalbos rūšiai2.
TEKSTAS C
Rh. Al. 1420a6–8:
Tu man parašei, kad nesyk siuntei pas mane daugybę pasiuntinių aptarti to, ką tau parašiau apie politinių kalbų metodus3.
TEKSTAS D
Rh. Al. 1421b7–11:
Yra trys politinių kalbų rūšys: sueigų, parodomoji ir teismo. Ir yra septyni porūšiai: paraginamasis, atkalbamasis, giriamasis, peikiamasis, kaltinantysis, ginantysis, kvočiantysis (vienas pats arba su kitu porūšiu)4.
TEKSTAS E
Syrianus, In Hermogenem commentaria, ed. H. Rabe, T. II, 133. 9:
Aristotelis sako, kad yra dvi politinių kalbų rūšys – teismo ir sueigų, o septyni porūšiai: paraginamasis, atkalbamasis, giriamasis, peikiamasis, kaltinantysis, ginantysis, kvočiantysis. Jis sako, kad šeši pirmi porūšiai susiję su oratoriumi, o septintasis – su klausytojais, tiriančiais kiekvieną iš sakomų dalykų. O štai kaip yra apibrėžiamas kvotimas: kvotimo esmė – nuspręsti, ar pasirinkimai, kalbos arba veiksmai dera tarpusavyje ar prieštarauja vieni kitiems arba kitų žmonių gyvenimui5.
TEKSTAS F
Athenaeus 11. 508 a:
Mat įstatymas, kaip sako Aristotelis, yra pagal bendrą miesto sutarimą apibrėžtas nuosprendis, bylojantis, kaip reikia veikti vienu ar kitu atveju6.
Retorikos Aleksandrui pradžioje esantis dedikacinis laiškas būtų neblogas informacijos šaltinis, deja, jis vėlyvas: remiantis Pierre’o Chirono hipoteze (2002, p. XLV), parašytas geriausiu atveju II a. Ši prielaida pirmiausia remiasi Kvintilijano liudijimu: jeigu Kvintilijanas Retoriką Aleksandrui priskiria Anaksimenui, tai reikštų, kad veikalas nebuvo priskiriamas Aristoteliui iki I a. Antra, jei Atėnajas tiksliai cituoja dedikacinį laišką, kurio egzistavimas, regis, yra susijęs su noru jį padaryti Aristotelio veikalu, tai implikuotų, kad laiškas buvo suklastotas III a. Šį svarstymą paremtų Retorikos Aleksandrui paminėjimas Aristotelio veikalų sąrašuose, tiksliau, vieno katalogo priede, kurio autorius, pasak Paulio Moraux (1951, p. 249), buvęs Hesichijas iš Mileto (VI a.)7. Be to, traktatas vietomis nelabai aiškus, ypač daug keblumų, kaip pastebėjo Ernestas Havet (1983, p. 123), kelia teksto pabaiga. Atrodo, kad Retorikos Aleksandrui dedikaciniame laiške užsibrėžtas tikslas – pamokyti valdovą, nors traktate mokoma retorikos, įsirikiuojančios į IV a. pr. Kr. Atėnų demokratinių institucijų rėmus (Benoit, 1983, p. 71). Norint veikalą priskirti Aristoteliui, nevengiama klišių, kaip šaltiniai naudojami ne tikslūs tekstai, bet savotiška kvazifilosofinė kalbėsena, esama užuominų į Isokratą, remiamasi ginčytinomis doksografinėmis ir biografinėmis tradicijomis (Chiron, 2002, XLVI). Taigi šie vidiniai neatitikimai leistų spėti, kad veikalas nebuvo parašytas Aristotelio. Antra vertus, tarp Retorikos Aleksandrui ir Aristotelio Retorikos esama nemažai panašumų.
Retorikos Aleksandrui priskyrimas Aristoteliui yra rankraštinės tradicijos dalis. Šį priskyrimą tarsi legitimuoja faktas, kad Atėnajas Aristoteliui priskiria frazę, kuri sutampa su dedikacinio laiško vieta (Tekstas F). Be to, negalima pamiršti Sirijano liudijimo (Tekstas E), cituojančio traktato pradžią ir kvočiančiosios kalbos apibrėžimą, pateiktą penkto Retorikos Aleksandrui skyriaus pradžioje. Chirono manymu (2002, p. LIII), labai tikėtina, kad nuo pirmos III a. pusės, kai gyveno Atėnajas, Retorikos Aleksandrui pradžioje buvo dedikacinis laiškas ir jis buvo laikomas Aristotelio veikalu. Antra vertus, dedikacinio laiško autorius priskiria Aristoteliui dalį veikalo.
Kaip pastebėjo Karlas Barwickas (1966, p. 230–244), panašumų tarp Aristotelio Retorikos ir Retorikos Aleksandrui daug. Pirmiausia tie panašumai yra struktūriniai. Savo ruožtu „oratoriaus užduočių“ planas, struktūruojantis Aristotelio Retoriką, nėra labai akivaizdus Retorikoje Aleksandrui. Tiesa, šiuo atveju sprendimas įmanomas – į tai galima žiūrėti kaip į Retorikos Aleksandrui autoriaus interpretaciją ar savotišką variaciją. Aristoteliui būdingi apibrėžimo ir padalijimo metodai pastebimi ir Retorikoje Aleksandrui (Barwick, 1966, p. 232). Kaip ir Aristotelis, Retorikos Aleksandrui autorius nagrinėja tris iškalbos rūšis – sueigų, parodomąją ir teismo. Šis sutapimas yra akivaizdus, kadangi ir pats Aristotelis (Rhet. 1354b22–28) sako, kad ankstesnieji retorikos vadovėlių autoriai mokė tik teismo iškalbos. Tiek Aristotelis, tiek Retorikos Aleksandrui autorius pirmenybę teikia tarimosi iškalbai (plg. Rhet. 1358b7), o tvarka, kuria nagrinėjamos trys iškalbos rūšys, yra ta pati. Labai panašiai yra formuluojamos kiekvienai iškalbos rūšiai būdingos binarinės opozicijos: paraginti / atkalbėti; girti / peikti; kaltinti / ginti. Retorikoje Aleksandrui esanti „bazinių predikatų“ (to, kas teisinga, teisėta, naudinga, gražu ir t.t.) analizė (Rh. Al. 1421b23) ir jų sąsajos su iškalbos porūšiais (Rh. Al. 1427b39 sq) primena Aristotelio Retorikoje (1358b20–27) pateiktą kiekvienos iškalbos rūšies tikslo ar paskirties (τέλος) teoriją. Abu autoriai vienodai siekia apibrėžti tiek abstrakčią tarimosi iškalbai būdingą temą (plg. Rh. Al. 1 skyrių ir Rhet. I. 5), tiek tipiškų temų, aptariamų sueigose, sąrašą (plg. Rh. Al. 2 skyrių ir Rhet. I. 4). Įtikinimo priemones autoriai labai panašiai dalija į dvi kategorijas. Abiejų autorių pateikiamas σημεῖον nagrinėjimas yra ypač artimas (Rh. Al. 12 ir Rh. 1357b1 sq). Daugelį kartų Rh. Al. autoriaus pakartota mintis apie būtinybę suteikti kalbai vieningą visumą atsiranda ir Retorikoje labai kritiškoje retorikos vadovėlių autorių atžvilgiu vietoje (Rh. 1415b4 sq). Amplifikacijos technikų priskyrimas parodomajai, exempla – tarimosi, o entimemos – teismo iškalbai (Rhet. 1368a26–32) primena Retorikos Aleksandrui 6 ir 8 skyriuose esančius pastebėjimus.
Esama sutapimų ir mikrolygmeniu: pvz., neteisybės (ἀδικία), klaidos (ἁμάρτημα) ir nesėkmės (ἀτυχία) apibrėžimai (Rh. Al. 1427a30 sq) primena Aristotelio svarstymus apie ἀτύχημα, ἁμάρτημα ir ἀδικία Retorikoje (1374b5–9). Skirtis tarp anapus dorybės esančių (τὰ ἔξω τῆς ἀρετῆς ἀγαθά) ir dorybėje esančių gėrybių (τὰ ἐν αὐτῇ τῇ ἀρετῇ) primena Aristotelio Retorikos 1367b27.
Šie panašumai yra akivaizdūs, jų gausu visame tekste. Vis dėlto sunku suprasti, kodėl Aristotelis būtų turėjęs parašyti du panašaus užmojo, bet skirtingų krypčių veikalus, skirtus vienai ir tai pačiai retorikos temai. Anot Chirono (2002, p. LVII), nei Retorikos Aleksandrui tikslai, nei turinys, nei stilius nesutampa su Aristotelio, kurio retorikos projektas kilo iš reakcijos į Platono sofistų adresu skirtą kritiką ir siekio įgyvendinti Platono Faidre suformuluotą idealios retorikos programą. Retorikoje Aleksandrui trūksta bendro pobūdžio svarstymų apie retoriką apskritai, jos tikslą ar paskirtį, retorikos ryšį su kitomis sritimis, joje atsiskleidžia greičiau profesionalaus retoriaus pragmatizmas. Aristotelio svarstymuose retorika plačiau siejama su logika, dialektika, antropologija. Entimemos ir ypač exemplum teorija yra samprotavimo būdų pritaikymas konkrečioms retorikos sąlygoms. Skirtumai tarp Aristotelio Retorikos ir Retorikos Aleksandrui taip pat daug pasakantys: Aristotelis renkasi literatūrinius pavyzdžius, Retorikos Aleksandrui autorius juos kuria pats, daugelis apibrėžimų, ypač įtikinimo priemonių srityje, skiriasi8. Be skirtumų yra ir akivaizdžių prieštaravimų: Retorikos Aleksandrui autorius moko, kad pasakojamoji dalis turi būti trumpa (1438a21 sq). Aristotelis šį priesaką pašiepia sakydamas: „⟨…⟩ iš tiesų juokinga manyti, kad pasakojimas turi būti trumpas“ (1416b30)9. Anot Retorikos Aleksandrui autoriaus, kalbos įžangos paskirtis – sužadinti klausytojų dėmesį (1436b4sq). Pasak Aristotelio, ne visada naudinga atkreipti klausytojo dėmesį, kartais reikia priversti jį tiesiog nusijuokti (1415a36-38), todėl neretai kalbėtojai stengiasi pasinaudoti būtent šia strategija. Be to, mano Aristotelis, išlaikyti publikos dėmesį reikia visose kalbos dalyse, ne tik pradžioje, nes kaip tik pradžioje klausytojai būna dėmesingiausi (1415b9–12).
Tuomet kyla klausimas, kas lemia šiuos tarp Retorikos Aleksandrui ir Aristotelio Retorikos egzistuojančius, tačiau, reikia pripažinti, negiluminius panašumus? Abu autoriai galėjo naudotis bendrais šaltiniais arba daryti vienas kitam įtaką (Chiron, 2002, p. LX). Jeigu galima daugiau ar mažiau pagrįstai tvirtinti, kad abu autoriai naudojosi vienu šaltiniu, tai norint nustatyti abiejų autorių tarpusavio priklausomybę reikėtų tiksliai chronologiškai įvardinti jų parašymo laiką – o tai sunkiai įmanoma.
Tad atrodytų, kad hipotezė apie tai, jog Aristotelis galėjo parašyti šį veikalą, visiškai atmesta, jei ne dedikaciniame laiške esanti užuomina (TEKSTAS A):
Kaip Nikanoras mums parodė, iš likusiųjų vadovėlių rašytojų pasiskolinome, jei kas nors kažką patikimo tuose vadovėliuose yra parašęs. Rasi dvi tokias knygas: vieną jų mano – mano Teodektui parašytuose vadovėliuose, kitą – Korako.
Informacija apie Teodektą ir veikalą Theodekteia yra labai negausi. Žinoma, kad Teodektas buvo graikų oratorius ir poetas. Iš pradžių rašė teismo kalbas, bet vėliau sėkmingai kūrė tragedijas. Kalbant apie Theodekteia autorystę, nesutariama, ar šis veikalas priklauso pačiam Teodektui, ar yra jam dedikuotas (Solmsen, 1932, p. 144). Kvintilijanas (II. 15. 10) užsimena apie tai, kad Teodektas nepareiškė aiškios nuomonės, ar jam priskiriamas veikalas yra iš tiesų jo, ar Aristotelio. Valerijus Maksimas (VIII. 14. 3) pasako daugiau. Pasak jo, Aristotelis savo mokiniui Teodektui dovanojo knygas apie iškalbos meną, kad šis jas išleistų kaip savo, tačiau vėliau, patyręs apie didelę jų sėkmę, viename savo veikalų atstatė tiesą sakydamas, jog apie tuos pačius dalykus jis daugiau kalbėjęs Teodekto knygose. Rh. Al. 1421b1–2 arba Rh. 1410b2–3 tikriausiai ir yra tos vietos, į kurias referuoja Valerijus Maksimas. Taigi jei Teodektas yra šio veikalo autorius, juo tapęs Aristoteliui atsisakius savo autorystės, tai Retorika Aleksandrui galbūt yra Teodekto tyrinėjimų retorikos tema santrauka, suredaguota Aristotelio. Dviguba autorystė gali būti pateisinama ta prasme, kad informaciją surinko Teodektas, tačiau Aristotelis jai suteikė galutinę formą ir atidavė išleisti Teodektui. Šitas parengiamojo darbo statusas paaiškintų, kodėl Aristotelio mintis dar nėra pasiekusi to lygio, koks jis yra Retorikoje, o Retorikoje Aleksandrui pateikiamas mokymas nėra integruotas į filosofo mąstymo sistemą (Chiron 2002, LXI).
Ryšį tarp Retorikos Aleksandrui ir Theodekteia įžvelgė Michelis Patillonas (1997, p. 123–124), kuris siekdamas suderinti dedikacinio laiško informaciją su kitais duomenimis, patikslina, kad 1–28 skyriai turėtų būti paimti iš Theodekteia ir priklausytų tam pačiam tekstiniam sluoksniui kaip ir tekstas, Sirijano cituojamas Aristotelio vardu, o 29–37 skyriai turėtų priklausyti Korakui. Barwicko (1967, p. 47) nuomonė kitokia: Retorika Aleksandrui, kurią jis priskiria Anaksimenui, patyrė, anot jo, Theodekteia įtaką. Šis veikalas turėjęs susidėti iš pirmosios dalies apie kalbos dalis, kuri priklausė pačiam Teodektui, ir antrosios dalies, skirtos įtikinimo priemonėms (πίστεις) ir stiliui (λέξις). Antrosios dalies autorius turėjęs būti jaunas Aristotelis, dar labai priklausomas nuo savo šaltinių, ypač Isokrato. Šiai hipotezei pagrįsti Barwickas remiasi paties Aristoteliu liudijimu, kad svarstymai apie stilių buvo dar labai nepažengę (Rhet. 1403b35–36)10. Iš tų negausių liudijimų apie stilių Aristotelis mini Trasimacho svarstymus (1404a13). Be to, Barwicko nuomone, tikėtina, kad Isokratas sukūrė argumentavimo ir stiliaus teoriją. Vėlesnioji isokratinė tradicija jau pristato stiliaus teoriją, o ją mininčiuose šaltiniuose esama nuorodų į autorius, siejančius peripatetinę mokyklą su isokratine. Sąsaja tarp šių mokyklų turėjo būti Theodekteia, veikalas, kuriame Retorikos Aleksandrui autorius rado stiliaus ir argumentavimo teorijos prielaidas, taip pat tradicinį mokymą apie tris kalbos dalis. Deja, bet šių prielaidų negalima pagrįsti remiantis ta negausia informacija apie Theodekteia turinį. Aristotelis užsimena apie šį veikalą Retorikoje (1410b2–3), bet ištrauka abejotino pobūdžio ir reikšmės: „periodų pradžios (savybės) beveik visos įvardytos Teodekto knygose“11. Paulio Gohlke’ės nuomone (1944, p. 144), galbūt čia esama nuorodos į 26–28 Retorikos Aleksandrui skyrius, kuriuose nagrinėjamos antitezės, parisosės, paromoiosės figūros. Jas Aristotelis nagrinėja kalbėdamas apie periodą. Tačiau žodis περίοδος Retorikoje Aleksandrui net neminimas.
Ciceronas (Or. 172, 194, 218) sako, kad Teodektas nagrinėjo ritmo prozinėje kalboje klausimą ir siūlė pajano vartojimą – taip pat kaip Aristotelis Retorikoje. Retorikoje Aleksandrui ritmo klausimas apskritai nekeliamas. Kalbant apie pasakojimo savybes, isokratinė tradicija siūlė teikti pirmenybę glaustumui, aiškumui ir tikėtinumui. Bet Kvintilijanas (Inst. IV. 2. 63) mini, kad Teodektas labiau vertinęs pasakojimo didybę ir patrauklumą12. Aristotelis (1414) leidžia suprasti, kad reikalavimas, jog stilius būtų didingas ir patrauklus, yra perteklinis (Rhet. 1414a19–21). Retorikoje Aleksandrui stiliaus didingumas atrodo derantis tik pagiriamosiose kalbose13. Dionisijas Halikarnasietis (Comp. 2. 1) mini Aristotelio ir Teodekto susitarimą skirti tris žodžių tipus: daiktavardį, veiksmažodį ir jungtuką14. Tačiau Retorikoje Aleksandrui yra daiktavardis ir jungiamasis žodis, bet trūksta veiksmažodžio ir atsiranda naujas žodžio tipas – ἄρθρον – artikelis ar parodomasis įvardis. Įtakų Teodekto knygoms nagrinėjimas nepadeda išspręsti Retorikos Aleksandrui atribucijos klausimo. Pernelyg negausi medžiaga apie Theodekteia turinį, taip pat akivaizdūs Theodekteia ir Retorikos Aleksandrui neatitikimai bent jau leistų daryti išvadą, kad Teodektas negalėjęs būti Retorikos Aleksandrui autoriumi.
Kaip ir su Teodektu, ta pati situacija susiklostė ir kalbant apie Koraką – informacijos yra tiesiog per mažai. Platono, Aristotelio, Cicerono ir Kvintilijano veikalų ištraukos dažnai viena kitai prieštarauja15. Vis dėlto dviem požiūriais išvesti paralelę tarp Retorikos Aleksandrui ir Korako galima – kalbant apie kalbos dalis ir tikėtinumo (εἶκος) teoriją. Prolegomenuose rašoma: „Taigi toks Korakas, žmogus išmintingas ir sumaniai besinaudojantis aplinkybėmis, sukūrė veikalą apie įžangas, dėstymus, svarstymus ir pabaigas, kuriomis jis įtikino žmones“16. Keturios čia minimos kalbos dalys daugiau ar mažiau sutampa su Retorikoje Aleksandrui pateiktu skirstymu, išskyrus galbūt tik tai, kad Rh. Al. žodžiu ἀγών įvardijama byla; savo ruožtu Retorikoje Aleksandrui vietoj žodžio διήγησις dažniau vartojamas žodis ἀπαγγελία.
Antrasis tekstas leidžia parodyti artimesnį ryšį tarp Korako mokymo turinio (kad ir koks jis skurdus būtų) ir Retorikos Aleksandrui : „Sakoma, kad šių (sc. kalbos dalių) išradėjas buvo Korakas, gavęs tautą, ką tik išvaduotą iš tos laukinės tiranijos ir suradęs ją visiškoje sumaištyje; ir tam, kad nutildytų triukšmą ir įtikintų klausytis, jis sugalvojo įžangos vietas [būdus]; o siekdamas apie dalyką aiškiai, patikimai ir glaustai pamokyti, sugalvojo dar ir dėstymą; taip pat norėdamas įtikinti vienų ar kitų dalykų (ar jie būtų už, ar prieš) pasinaudojo kalbų varžybomis; o kad prisimintų svarbiausius dalykus ir jausmais pripildytų teisėjus arba tarybos narius, jis įvedė ir pabaigas“17.
Iš šio liudijimo matyti, kad panašumai neabejotini, tačiau jie nesusiję nei su Retorikos Aleksandrui struktūra, nei su pačiu tekstu (Chiron, 2002, p. LXIX). Čia minima įžangos paskirtis – nutildyti triukšmadarius – sytų su Rh. Al. 18 ir 29 skyriais. Priešiškumo apraiškų suvaldymas sietųsi ne su įžanga, bet su užbėgimu už akių (18 skyrius). „Patetinė“ epilogo reikšmė ir jo svarba prisiminimui primena visame traktate išsibarsčiusias pastabas (plg. 1439b15).
Kitos kalbai, konkrečiai, dėstymui būdingos savybės, pvz., aiškumas, įtikimumas, glaustumas, randamos Rh. Al. (1438a21 sq). Galima pastebėti ir terminologinių panašumų: Sirijanas rašo, kad Korakas pavartojo žodį κατάστασις įvardydamas kalbos pradžią18. Retorikoje Aleksandrui (1438a2) šis žodis vartojamas panašiai, bet šią įtaką jie galėjo patirti per Isokratą: Sirijanas pastarajam priskiria κατάστασις teoriją19. Bet daugiausia panašumų galima surasti tikėtinumo teorijos klausimu (εἶκος nagrinėjamas septintajame Retorikos Aleksandrui skyriuje). Tai, kad tikėtinumo teorijos ištakos slypi Korako ar jam artimo Teisijo retorikos veikaluose, galima spręsti iš Platono liudijimų (Phdr. 267a–b):
Teisijui ir Gorgijui leisime miegoti, nes jie manė, jog tai, kas tikėtina, yra labiau gerbtina už tai, kas teisinga, o savojo žodžio galia jie menkus dalykus priverčia atrodyti didžiais, o didžius – menkais, naujus dalykus atrodyti senoviškai, o senus – naujai; visiems gyvenimo atvejams jie išrado tiek kalbų sutrumpinimą, tiek beribį jų ilgį20.
Tiesa, būtų galima spėti, kad čia nurodoma į bendrą sofistinę tradiciją, o ne specifiškai į Teisiją ir Gorgiją. Taip pat ir Isokratas tvirtino galįs mažus dalykus išdidinti, o didelius – sumenkinti (Paneg. 8). Protagorui priskiriamas sugebėjimas kalbėti tiek ilgai, tiek trumpai21. Metafizikoje (1015a5) Aristotelis teigia, kad sofistai teikė pirmenybę tikėtinumui, o ne tam, kas tikra. Tikėtinumo teorijos atgarsiai Retorikoje Aleksandrui akivaizdūs: εἶκος laikomas itin svarbiu, jei ne pačiu svarbiausiu elementu įtikinėjant. Kalbų ilgis irgi paklūsta ne tiesos, bet išraiškingumo kriterijui – kalbos turi būti tokio ilgio, kad leistų efektingiausiai pristatyti kokį nors dalyką. Kitaip tariant, Retorikoje Aleksandrui pateikiami patarimai, kuriuose visiškai neatsižvelgiama į tiesą. Kaip rašoma Platono Faidre (272d-e):
Juk teismuose tiesa visiškai niekam nerūpi, svarbus tik įtikimumas. O šis yra būtent panašumas, tad jo ir turįs laikytis tas, kuris nori ką nors papasakoti meistriškai. Kartais kaltinamojoje arba ginamojoje kalboje reikia netgi nepasakoti to, kas iš tikrųjų vyko, jei tik tai nepanašu į tiesą, o kalbėti vien apie tai, kas į ją panašu.
Tikėtinumo klausimas nagrinėjamas Retorikos Aleksandrui 1438b3sq: šiame fragmente labai panašiais žodžiais pasakoma, kad yra svarbu parodyti, jog koks nors aptariamas dalykas iš tiesų nutiko. Tai reiškia, kad būtina vengti to, kas pristatomą dalyką parodytų kaip neįtikimą. Jei kalbama apie kokį nors neįtikimą dalyką, svarbu parodyti, kad kalbėtojas žino, jog jis gali atrodyti neįtikimas, bet duoti pažadą, kad kalbos eigoje paaiškės to dalyko teisingumas. Įtikinimo teorija yra susijusi ir su tam tikra manipuliacija klausytojais. Pagal Retorikoje Aleksandrui pateiktą εἶκος apibrėžimą (1428a26), tikėtinumas yra tai, ką klausytojai kalbos metu įsivaizduoja savo galvose, t. y. ką jie, taip sakant, prieš savo akis turi kaip sakomų žodžių iliustraciją. Todėl oratorius turi jautriai atliepti klausytojų reakcijas ir suprasti, ar klausytojai pritaria tam, ką oratorius sako. Vis dėlto tikėtinumo klausimas, ir tai yra, be abejo, reikšmingiausias skirtumas, Retorikoje Alesandrui yra nagrinėjamas ne teisminės, bet sueigų iškalbos rėmuose, todėl būtų galima kalbėti apie Korako įtaką Retorikai Aleksandrui, bet ne autorystę (Chiron, 2002, p. LXXII).
Belieka panagrinėti paskutinę kandidatūrą ir aptarti galimybę, jog Retorikos Aleksandrui autorius gali būti Anaksimenas (c. 380–320), gimęs Lampsako mieste, esančiame rytinėje Helesponto dalyje. Anaksimenas buvo retorius ir istorikas, savo metu nemenkai pagarsėjęs. Suda žodyne (A 1989=FGrHIst) teigiama, kad jis buvo kiniko Diogeno iš Sinopės ir Dzojilo iš Amfipolio mokinys, Aleksandro Didžiojo mokytojas. Atėnuose turėjo mokyklą. Kai kurie anekdotai leidžia geriau suprasti Anaksimeno asmenybę ir spręsti apie jo įtaką. Pausanijas (VI. 18. 2) pasakoja, kad lampsakiečiai dėl palankumo Persijos karaliui užsitraukė Aleksandro, pažadėjusio juos skaudžiai nubausti, neapykantą. Tarpininkauti lampsakiečiai pasiuntė Anaksimeną. Aleksandras visais dievais prisiekė daryti priešingai, nei jo prašytų. Tai sužinojęs Anaksimenas patarė Aleksandrui visus lampsakiečius padaryti vergais, o jų miestą sulyginti su žeme. Laikydamasis savo priesaikos Aleksandras lampsakiečiams atleido. Tikriausiai už tai Lampsako gyventojai ir pastatė jam paminklą. Pausanijas (VI. 18. 5) pasakoja ir kitą, jau ne taip palankiai Anaksimeną vaizduojančią, istoriją: būdamas talentingas pamėgdžiotojas, jis, susipykęs su Teopompu, pastarojo vardu parašė atėniečius, spartiečius ir tebiečius įžeidžiančią knygą, ją pasirašė Teopompo vardu ir pasiuntė per miestus. Nors knygos autorius buvo Anaksimenas, tačiau neapykantą užsitraukė Teopompas. Galima manyti, kad Anaksimenas buvo vidutinių gabumų poetas – apie tai pasakoja anekdotas: esą kai stovėdamas prie Achilo kapo Trojoje Aleksandras išreiškė norą turėti tokį savo žygių dainių kaip Homeras, Anaksimenas pasiūlė savo paslaugas. Aleksandras Anaksimenui atsakęs, kad verčiau sutiktų būti Tersitu pas Homerą nei Achilu pas jį22. Anaksimenui buvo prikišamas jo prastas išsilavinimas (Athen. I. 38), jo apkūnumas23. Bet, kaip sako Chironas (2002, p. LXXXVI), būtų naivu tokius moralinius ir intelektualinius vertinimus imti už gryną pinigą. Tokį vertinimą galėjo lemti nesutarimai tarp promakedoniškų ir antimakedoniškų grupių. Asmeninės atakos tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės galėjo būti itin nuožmios. Iš visų liudijimų Anaksimenas iškyla kaip pakankamai protingas, ne itin skrupulingas ir be didelės nuovokos sofistas24, Aristotelio priešingybė ir, kaip ir šis, Aleksandro mokytojas. Apie Anaksimeną kaip retorikos teoretiką ir praktiką turima informacija negausi, bet pakankamai neblogai paremia jo kaip galimo Retorikos Aleksandrui autoriaus kandidatūrą. Sakoma, kad jis pirmasis pradėjo kalbėti be pasiruošimo įvairiomis temomis (Paus. VI. 18. 6), o šis gebėjimas itin vertinamas Retorikoje Aleksandrui (1445b26). Dionisijas Halikarnasietis (Isae. XIX. 3) sako jį buvus retoriumi, parašius retorikos vadovėlių, o tai, kad jis domėjosi ne tik teismų, bet ir sueigų retorika, atsispindėtų ir Retorikoje Aleksandrui. Anaksimeno stilius buvęs isokratiškas, o Retorikoje Aleksandrui pateikiami stilistiniai patarimai savo esme taip pat yra isokratiški.
Kaip jau minėta, pirmasis Retorikos Aleksandrui atribuciją Anaksimenui pasiūlė Pierro Vettori. Jis rėmėsi Kvintilijano liudijimu (TEKSTAS B), o jis labai svarus – iškalbos porūšių skaičius, pavadinimai ir pristatymo seka sutampa su tuo, kaip jie yra pateikiami Retorikos Aleksandrui pradžioje. Dar įdomiau tai, kad tokios septynių iškalbos porūšių analizės nėra niekur kitur, be to, niekur kitur neminimas kvočiantysis iškalbos porūšis (ἐξεταστικὸν εἶδος). Visgi esminis skirtumas yra dėl iškalbos rūšių skaičiaus, nes, remiantis Kvintilijanu, Anaksimenas neskyrė parodomosios (epideiktinės) iškalbos, bet tik tarimosi ir teismo. Negalima daryti prielaidos apie Kvintilijano neapdairumą25, mat netrukus Kvintilijanas pasako, kad jis pats, sekdamas Aristoteliu (Rhet. 1358b7–8), pritaria iškalbos skirstymui į tris rūšis. Kvintilijano žodžius, regis, paremia ir jau minėtas Dionisijas Halikarnasietis (Isae. XIX. 3), nors ir negalime būti visai tikri, kad jis tikrai kalba apie dvi iškalbos rūšis. Dionisijo žodžiai skamba taip: „Yra ir Anaksimenas Lampsakietis, norintis visose pasakojimų rūšyse būti tobulas tarsi koks kvadratas (mat yra parašęs istorijų, veikalų apie poetus ir retorikos vadovėlių, yra bandęs kalbėti ir pasitarimuose bei teisme26)“. Taigi Kvintilijanui ir Dionisijui Halikarnasiečiui Anakasimeno vardas susijęs su dviem iškalbos rūšimis, o Retorikos Aleksandrui autorius jas mini tris27. Dar vienas liudijimas, priklausantis Sirijanui (TEKSTAS E), paremia Kvintilijano mintį apie dvi iškalbos rūšis, bet dviejų iškalbos rūšių teoriją priskiria Aristoteliui, o ne Anaksimenui.
Mėginant išsiaiškinti, kuris – Kvintilijanas ar Sirijanas – teisus, pirmiausia į akis krinta tai, kad, anot Chirono (2002, p. LXXVIII), Kvintilijanas atrodo geriau susipažinęs su Aristotelio Retorikoje esančiu iškalbos rūšių skirstymu ir Anaksimenui būdinga iškalbos rūšių dichotomija. Sirijano citata, nepaisant jos pažodiškumo, kelia daug įtarimų, mat nėra suderinama su Retorikoje esančiu suskirstymu. Bet svarbu paminėti, kad Sirijanas neapsiriboja tik iškalbos rūšių ir porūšių perteikimu – tokiu atveju būtų galima pagrįstai klausti, ar Sirijanas tikrai kalba apie Retoriką Aleksandrui.
Tad sprendžiant atribucijos klausimą galima atsižvelgti į Sirijano liudijimą dėl jo išsamumo ir Retoriką Aleksandrui priskirti Aristoteliui, nors, kaip jau buvo minėta, toks priskyrimas toli gražu nėra akivaizdus. Dar viena galimybė – remtis Kvintilijano liudijimu, kurį patvirtina Sirijanas. Ir nors Kvintilijano liudijimas nėra toks išsamus, bet taip pat akivaizdžiai remiasi Retorika Aleksandrui. Todėl būtų galima sakyti, kad Retorikos Aleksandrui priskyrimas Anaksimenui remiasi chronologiniu argumentu, t. y. Kvintilijanas turėjo daugiau informacijos apie veikalą, nes gyveno anksčiau. Sirijano liudijimas dėl Retorikos Aleksandrui priskyrimo Aristoteliui leistų spręsti apie sufalsifikuotą traktato variantą, t. y. Sirijanas atribucijos klausimą sprendžia jau po to, kai buvo pridėtas apokrifinis laiškas. Tokiu atveju akivaizdu, kad Anaksimeno, kaip Retorikos Aleksandrui autoriaus, pozicija ženkliai sustiprėtų.
Bet lieka išspręsti dar keletų su Kvintilijano ir Sirijano liudijimais susijusių problemų. Kaip pastebėjo Vinzenzas Buchheitas (1960, p. 193), esama kito su Retorika Aleksandrui susijusio skirtumo – iškalbos rūšių išdėstymo tvarkos: tiek Kvintilijanas, tiek Sirijanas pirma mini teismo, o po to sueigų iškalbą (Kvintilijanas: iudicalem et contionalem; Sirijanas: δικανικὸν καὶ δημηγορικὸν), nors traktate pirmiausia minima sueigų, o paskui teismo iškalba (τὸ μὲν δημηγορικόν ⟨…⟩ τὸ δὲ δικανικόν). Bet, Barwicko teigimu (1966, p. 214), kalbėdami apie porūšius, abu pamini paraginamąjį ir atkalbamąjį porūšius, kurie priklauso sueigų iškalbai – lygiai taip pat, kaip ir Retorikoje Aleksandrui. Priežastį, kodėl Kvintilijanas ir Sirijanas pirmiausia mini teismo iškalbą, Spengelis įvardija taip: „Kvintilijanas į priekį iškelia teismo iškalbos rūšį, nes vėlesni teoretikai ją laiko svarbiausia ir ja pradeda, tuo tarpu senieji, Aristotelis ir mūsų autorius priekyje stato tarimosi iškalbą, o baigia teismo iškalba“ (Spengel, 1862, p. 608). Ryškiausias skirtumas tarp Kvintilijano ir Sirijano liudijimų, Buchheito manymu (1960, p. 193), yra kvočiančiojo iškalbos porūšio paminėjimas – jų požiūris stipriai skiriasi tiek nuo to, kas apie tai kalbama Retorikoje Aleksandrui, tiek tarpusavyje. Kvintilijanas kvotimą priskiria teismo iškalbos rūšiai – tai Buchheitui atrodo visiškai suprantama, nes žodžiai quarum duae primae deliberativi, duae sequentes demonstrativi, tres ultimae (sc. kaltinantysis, ginantysis ir kvočiantysis porūšiai) iudicialis generis sunt partes nurodo į tą patį šaltinį (Anaximenes dicit). Taigi, anot Buchheito, Sirijanas teoriją apie kvočiantįjį porūšį pasiskolina ne iš Retorikos Aleksandrui, bet iš kito veikalo. Sirijanas rašo: „šeši pirmi porūšiai susiję su oratoriumi, o septintasis – su klausytojais, tiriančiais kiekvieną iš sakomų dalykų.“ Retorikoje Aleksandrui nuolat kartojama mintis, kad kvotimas (ἐξετάζειν) priklauso kalbėtojo kompetencijai. Iš to matyti, kad Sirijano liudijimai ir Retorikos Aleksandrui pozicija nesutampa.
Visgi pagrindinė problema – kaip suderinti dviejų rūšių teoriją ir Kvintilijano liudijimą apie jas su Retorikos Aleksandrui įžanginio laiško pabaigoje esančiu skirstymu į dvi dalis – politines ir teismo (τῶν πολιτικῶν καὶ τῶν δικανικῶν) ir paties traktato pradžioje pateiktą skirstymą į tris dalis (TEKSTAS D). Anot Chirono (2002, p. LXXXI), galima numanyti, kad įžanginio laiško autorius žodžiu πολιτικός (TEKSTAS C) supranta deliberatyvinę, t. y. sueigų iškalbą. Tokiu atveju teismo ir sueigų iškalbos dichotomija išlaikoma, o parodomoji iškalba neišskiriama kaip atskira iškalbos rūšis. Bet Kvintilijano liudijime esama dar vienos problemos: jis kalba apie dvi iškalbos dalis ir septynias atmainas, kurias priskiria trims iškalbos rūšims („pirmosios dvi priklauso tarimosi, dvi po jų einančios – parodomajai, trys paskutinės – teismo iškalbos rūšiai“). Toks padalijimas tarsi prieštarautų minėtajai dichotomijai. Grube’ės manymu (1961, p. 158), Kvintilijanas čia ne cituoja (antraip būtų sakęs: dicit), o komentuoja. Parodomasis iškalbos žanras faktiškai egzistavo, tačiau nebuvo išskirtas, o Kvintilijanas jį išskiria remdamasis savo laikų praktika. Šią nuomonę paremtų Rh. Al. 1440b12–13, kur apie gyrimą ir peikimą sakoma, kad tokio pobūdžio kalbos sakomos ne siekiant pasivaržyti kalbomis, o parodymo dėlei28.
Retorikos Aleksandrui autorystė(-s) didžia dalimi remiasi liudijimų (ne)gausa ir jų (ne)patikimumu. Kai kurių hipotezių (pvz., dėl Teodekto ar Korako autorystės) negalima nagrinėti paprasčiausiai todėl, kad turimos informacijos kiekis per mažas. Tačiau prieinami šaltiniai leidžia daugiau ar mažiau patvirtinti tai, kad Retorika Aleksandrui yra konceptualiai vientisas veikalas, jam nebūdingas kompiliacinio veikalo fragmentiškumas ar svarstymų neužbaigtumas. Tiesa, reikia pritarti Chironui (2002, CIV) ir pripažinti, kad Retorikos Aleksandrui autorius, regis, naudojosi skirtinga medžiaga, kurią sintetina nevisai vienodai, todėl atsiranda terminologinių ir metodologinių skirtumų, įvairių pasikartojimų. Kalbant apie veikalo priskyrimą Aristoteliui – jis taip pat neatrodo tikėtinas. Jau straipsnio pradžioje buvo pasakyta, kad dedikacinis laiškas, kuriame stengiamasi parodyti, jog Retorikos Aleksandrui autorius yra Aristotelis, yra padirbinys. Negalima neigti įvairių tarp Retorikos Aleksandrui ir Aristotelio Retorikos esančių sutapimų ir panašumų, vis dėlto sunku patikėti, kad Retorikos Aleksandrui autorius galėjęs parašyti Retoriką: Retorikoje Aleksandrui trūksta metaretorinių svarstymų, retorika nesiejama su kitomis sritimis, atsiskleidžia akivaizdus autoriaus pragmatizmas. Į teiginį, kad tai galėjęs būti Aristotelio jaunystės veikalas ar jo tyrimų ataskaita, būtų galima atsakyti, kad veikalas yra perdėm sistemiškas ir pasižymi aiškia struktūra. Priskyrimas Anaksimenui taip pat turi trūkumų: pagrindinis argumentas už jo autorystę būtų iškalbos porūšių išskyrimas, taip pat istoriniai liudijimai apie Anaksimeno mokymo turinį. Bet lygiai taip pat reikia pripažinti, kad tekstas patyrė pakeitimų (svarbiausias jų būtų epideiktinės iškalbos įterpimas į dviejų rūšių iškalbos teoriją), taip pat daugybę kitų modifikacijų, dėl kurio originalus tekstas galėjo pasikeisti, nors jo doktrininis turinys išliko iš esmės tas pats. Taigi Retorika Aleksandrui kai kuriais aspektais sutampa su rekonstruojamu Anaksimeno mokymo turiniu, tačiau kitais nuo jo skiriasi. Straipsnio autoriaus nuomone, tiek Aristotelio Retorika, tiek Retorika Aleksandrui, kurios mes nesiryžtame priskirti Anaksimenui, tiek galiausiai Anaksimeno mokymas galėjo patirti vieno kurio ankstesnio autoriaus ar veikalo įtaką – taip galėtume paaiškinti tarp jų egzistuojančius panašumus. Savo ruožtu skirtumai atsirado dėl kiekvieno iš šių autorių – Aristotelio, Anaksimeno ar Retorikos Aleksandrui autoriaus – skirtingo požiūrio į retoriką ir jos uždavinius. Taip pat, kaip matėme, egzistuojantys panašumai tarp šių trijų autorių leistų spėti, kad jei Retorika Aleksandrui yra parašyta vėliau nei Aristotelio ar Anaksimeno veikalai, šie autoriai galėjo daryti svarbią, bet ne lemiamą įtaką Retorikos Aleksandrui turiniui.
Aristotle, 1933. Metaphysics, Volume I. Transl. by Hugh Tredennick. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Aristotle, 2011. Rhetoric to Alexander. Ed. and transl. by David C. Mirhady. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Aristotle, 2020. Art of Rhetoric. Transl. by J. H.Freese. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Athenaei Naucratitae,1890. Deipnosophistorum Libri XV, Vol. III. Rec. G. Kaibel, Lipsiae: Teubner.
Cicero, 1962. Brutus. With and English Translation by G. L. Hendrickson. Cambridge, MA: Harvard University Press.
Diogenes Laertius, 1925. Lives of Eminent Philosophers, Volume I. Transl. R. D. Hicks. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Dionysius of Halicarnassus, 1974. Critical Essays, Volume I. Transl. by Stephen Usher. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Dionysius of Halicarnassus, 1985. Critical Essays, Volume II. Transl. by Stephen Usher. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Isocrates, 1928. Volume I. Transl. by George Norlin. Cambridge, MA: Harvard University Press.
M. Fabii Quintiliani, 1976. Institutio Oratoria. Ed. J. Cousin, Paris: CUF.
Pausanias, 1926. Description of Greece, Volume II. Translated by W. H. S. Jones, H. A. Ormerod. Cambridge, MA: Harvard University Press.
Philodemi, 1895. Rhetorica. Ed. S. Sudhaus. Lipsiae: In Aedibus B. G. Teubneri.
Plato, 1924. Laches. Protagoras. Meno. Euthydemus. Transl. by W. R. M. Lamb. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Platonas, 1996. Faidras. Vertė N. Kardelis. Vilnius: Aidai.
Suidae Lexicon, 1854. Ex recognitione Immanuelis Bekkeri. Berolini: Typis et Impensis Georgii Reimeri.
Syrianus, 1893. In Hermogenem Commentaria, T. II. Ed. H. Rabe. Lipsiae: Teubner.
Valerius Maximus, 2000. Memorable Doings and Sayings, Volume II. Ed. and transl. by D. R. Shackleton Bailey. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Vettori Pierro, 1548. Commentarii in tres libros Aristotelis de arte dicendi. Florentiae: In Officina Bernardi Iunctae.
Barwick, K, 1966. Die Rhetorik an Alexander und Anaximenes, Alkidamas, Isokrates, Aristoteles und die Theodecteia. Philologus, 110, pp. 212–245
Benoit, Ch., 1983. Essai historique sur les premiers manuels d‘invention oratoire. Paris: Vrin.
Buchheit, V., 1960. Untersuchungen zur Theorie des Genos epideiktikon von Gorgias bis Aristoteles. München: Max Hueber.
Chiron, P., 1998. Sur une serie des pisteis dans la Rhétorique à Alexandre (Rh. Al., chap. 7–14). Rhetorica, 16, pp. 349–391.
Chiron, P., 2002. Introduction. In: Pseudo-Aristote, Rhétorique à Alexandre, texte établi et traduit par Pierre Chiron. Paris: Les Belles Lettres, pp. VII–CLXXIV.
Gohlke, P., 1944. Die Entstehung der aristotelischen Ethik, Politik, Rhetorik. Wien: Rudolf M. Rohrer.
Grube, G., 1961. A Greek critic: Demetrius on style. Toronto: University of Toronto Press.
Havet, E., 1983. Étude sur la Rhétorique d‘Aristote. Paris: Vrin.
Mirhady, D. C., 2011. Introduction. Rhetoric to Alexander, ed. and transl. by David C. Mirhady. Cambridge, MA: Loeb Classical Library.
Moraux, P., 1951. Les listes anciennes des ouvrages d‘ Aristote, Louvain: Éditions Universitaires.
Patillon, M., 1997. Aristote, Corax, Anaximènes et les autres dans la Rhétorique à Alexandre. Revue des Études Grecques, 110, 104–125.
Rabe, H., 1945. Rhetores Greci, Volumen XIV: Prolegomenon Sylloge. Stutgardiae et Lipsiae: In Aedibus B. G. Teubneri.
Solmsen, F., 1932. Drei Rekonstruktionen zur antiken Rhetorik und Poetik. Hermes, 67, pp. 133–154.
Spengel, L., 1862. Die rhetorica des Anaximenes ad Alexandrum kein machwerk der spätesten Zeit. Philologus, 18, pp. 604–646.
Sternbach, L., 1887. De Gnomologio Vaticano inedito II. Wiener Studien, 10, pp. 1–60.
1 παρειλήφαμεν δέ, καθάπερ ἡμῖν ἐδήλωσε Νικάνωρ, καὶ τῶν λοιπῶν τεχνογράφων εἴ τίς τι γλαφυρὸν ὑπὲρ τῶν αὐτῶν τούτων γέγραφεν ἐν ταῖς τέχναις. περιτεύξῃ δὲ δυσὶ τούτοις βιβλίοις, ὧν τὸ μέν ἐστιν ἐμὸν ἐν ταῖς ὑπ᾿ ἐμοῦ τέχναις Θεοδέκτῃ γραφείσαις, τὸ δὲ ἕτερον Κόρακος. τὰ δὲ λοιπὰ τούτοις ἰδίᾳ πάντα γέγραπται περί τε τῶν πολιτικῶν καὶ τῶν δικανικῶν παραγγελμάτων· ὅθεν πρὸς ἑκάτερον αὐτῶν εὐπορήσεις ἐκ τῶνδε τῶν ὑπομνημάτων σοι γεγραμμένων.
2 Anaximenes iudicialem et contionalem generalis partes esse voluit, septem autem species: hortandi dehortandi laudandi vituperandi accusandi defendendi exquirendi (quod ἐξεταστικóν dicit): quarum duae primae deliberativi, duae sequentes demonstrativi, tres ultimae iudicialis generis sunt partes.
3 Ἐπέστειλάς μοι ὅτι πολλάκις πολλοὺς πέπομφας πρὸς ἡμᾶς τοὺς διαλεξομένους ὑπὲρ τοῦ γραφῆναί σοι τὰς μεθόδους τῶν πολιτικῶν λόγων.
4 Τρία γένη τῶν πολιτικῶν εἰσι λόγων, τὸ μὲν δημηγορικόν, τὸ δὲ ἐπιδεικτικόν, τὸ δὲ δικανικόν. εἴδη δὲ τούτων ἑπτά, προτρεπτικόν, ἀποτρεπτικόν, ἐγκωμιαστικόν, ψεκτικόν, κατηγορικόν, ἀπολογητικόν, καὶ ἐξεταστικὸν, ἢ αὐτὸ καθ᾿ ἑαυτὸ ἢ πρὸς ἄλλο.
5 Ἀριστοτέλης δὲ δύο γένη φησὶν εἶναι τῶν πολιτικῶν λόγων, δικανικόν τε καὶ δημηγορικόν, εἴδη δὲ ἕπτα, προτρεπτικὸν ἀποτρεπτικὸν ἐγκωμιαστικὸν ψεκτικὸν κατηγορικὸν ἀπολογητικὸν ἐξεταστικὸν· τὰ μὲν οὖν ἕξ ἐν τῷ λέγοντί φησιν θεωρεῖσθαι, τὸ δὲ ἕβδομον ἐν τοῖς ἀκρωομένοις, οἵπερ τῶν λεγομένων ἕκαστον ἐξετάζουσιν, ὁρίζεται δὲ αὐτὸ οὕτως· ἐξεταστικόν ἐστι κρίσις προαιρέσεων ἢ λόγων ἢ πράξεων πρὸς ἄλληλα καὶ πρὸς τὸν ἀλλων βίον ὁμολογούντων ἢ ἐναντιουμένων.
6 νόμος γάρ ἐστιν, ὥς φησιν Ἀριστοτέλης, λόγος ὡρισμένος καθ᾿ ὁμολογίαν κοινὴν πόλεως, μηνύων πῶς δεῖ πράττειν ἕκαστα.
7 Taip pat plg. Chiron, 2002, p. 51–67.
8 Plg. Chiron, 1998, p. 383–385.
9 νῦν δὲ γελοίως τὴν διήγησίν φασι δεῖν εἶναι ταχεῖαν.
10 τὸ περὶ τὴν λέξιν ὀψὲ προῆλθεν.
11 αἱ δ‘ ἀρχαὶ τῶν περιόδων σχεδὸν ἐν τοῖς Θεοδεκτείοις ἐξηρίθμηνται.
12 non enim magnificam modo vult esse verum etiam iucundam expositionem.
13 ἁρμόσει δὲ ἐν τοῖς ἐπαίνοις καὶ πολλοῖς ὀνόμασι περὶ ἕκαστον χρησάμενον μεγαλοπρεπῆ τὴν λέξιν ποιῆσαι
14 ταῦτα δὲ Θεοδέκτης μὲν καὶ Ἀριστοτέλης καὶ οἱ κατ᾿ ἐκείνους φιλοσοφήσαντες τοὺς χρόνους ἄχρι τριῶν προήγαγον, ὀνόματα καὶ ῥήματα καὶ συνδέσμους πρῶτα μέρη τῆς λέξεως ποιοῦντες.
15 Prieštraujama Cicerono Brute pristatomai pozicijai, besiremiančiai Aristoteliu, jog iškalbos pradžia glūdi teismo kalbose: plg. Cic. Brut. 46: „kai nuvertus tiranus Sicilijoje po ilgo laiko teismuose imta reikalauti grąžinti asmeninę nuosavybę, tada pirmąsyk du siciliečiai (tai įžvalgi ir tarsi gimusi ginčui tauta), Korakas ir Teisijas, apibrėžė iškalbos taisykles ir nuostatus“. Prolegomenuose – retorikos traktatuose arba Hermogeno komentarų įžangose – Korakas pristatomas kaip deliberatyvinės, arba tarimosi, iškalbos pradininkas.
16 Κόραξ οὖν τις, συνετὸς ἀνὴρ καὶ χρῆσθαι πράγμασιν ἱκανός συνέθηκε τέχνην περὶ προοιμίων καὶ διηγήσεων καὶ άγώνων καὶ ἐπιλόγων (δι’ ὧν τὸν δῆμον ἔπειθεν add. Planudes) (Prol. in Hermogenen VII. 6 Walz = Prolegomenon Sylloge p. 189, 13 Rabe et Maximi Planudis Prolegomena V 215 W = Prolegomenon Sylloge, p. 67, 3).
17 Τούτων δέ (sc. τῶν τοῦ λόγου μέρων) φασιν εὑρέτην πρῶτον γενέσθαι τὸν Κόρακα, ἄρτι τὸν δῆμον ἐκ τὴς ἀγρίου τυραννίδος ἐκείνης παραλαβόντα καὶ συγκεχυμένον εὑρόντα καί, ἵνα μὲν τὸ θορυβοῦν πάυσῃ καὶ πείσῃ προσέχειν, τοὺς τῶν προοιμίων τόπους [τύπους Schöpsdau] ἐπινοήσαντα, ἵνα δὲ καὶ περὶ τοῦ πράγματος σαφῶς διδάξῃ καὶ πιθανῶς καὶ συντόμως, τὴν διήγησιν κατανοήσαντα, ἵνα δὲ καὶ, περὶ ὧν βούλεται, πείσῃ <καὶ προτρέψῃ> καὶ ἀποτρέψῃ, τοῖς ἀγῶσι χρησάμενον. ἵνα δὲ καὶ τῶν κυριωτάτων άναμνήσῃ, πληρώσῃ δὲ καὶ πάθους τοὺς δικαστὰς ἢ τοὺς βουλευτὰς, καὶ τοῦς ἐπιλόγους καταστησαμένον (Doxopatros In Aphthon. p. 119, 16 W II = Prolegomenon Sylloge p. 126, 5, 13 Rabe).
18 Γνωστέον δὲ ὅτι καὶ Κόραξ ὁ τεχνογράφος τῷ τῆς καταστάσεως ὀνόματι κέχρηται, προοίμια τοῦ λόγου τὴν κατάστασιν καλῶν (in Hermogenem II p. 127, 4, Rabe).
19 In Hermog. Comm. I, p. 93, 22 sq Rabe.
20 Čia ir toliau pateikiamas N. Kardelio vertimas.
21 Plat. Prtg. 334e: „jei tik nori, ir pats gali kitą pamokyti tų pačių dalykų bei ilgai kalbėti, kad niekuomet nepaliktum nebaigto svarstymo ir, savo ruožtu, trumpai, kad niekas už tave negalėtų atsakyti trumpiau“; 335c: „Nes tu, kaip yra kalbama, o ir tu pats sakai, gali palaikyti pokalbį tiek ilga, tiek trumpa kalba.“
22 Plg. Sternbach, 1887, p. 3–5.
23 Plg. Diog. Laert. VI. 57
24 Plg. Philod. Rhet. I, p. 215.
25 Pierro Vettori šį neatitikimą tarp Kvintilijano liudijimo ir Retorikos Aleksandrui esančio skirstymo aiškino tekste esančia lakūna.
26 Ἀναξιμένην δὲ τὸν Λαμψακηνὸν ἐν ἁπάσαις μὲν ταῖς ἰδέαις τῶν λόγων τετράγωνόν τινα εἶναι βουλόμενον (καὶ γὰρ ἱστορίας γέγραφε καὶ περὶ τοῦ ποιητοῦ συντάξεις καταλέλοιπε καὶ τέχνας ἐξενήνοχεν, ἧπται δὲ καὶ συμβουλευτικῶν καὶ δικανικῶν ἀγώνων.
27 Esama nuomonių, kad galbūt Kvintilijanas turėjo omeny kitą, Retorikai Aleksandrui labai artimą veikalą (Buchheit, 1960, p. 118).
28 οὐκ ἀγῶνος, ἀλλ᾿ ἐπιδείξεως ἕνεκα.