[full article, abstract in Russian; abstract in Lithuanian and English]
Elena Shvarts uses a wide range of lexical and semantic nuances in a constant opposition between the kingdom of darkness – t’ma, mrak, temnota, ten’ – and the world of light in all its forms: the brightness of stars and of reflecting surfaces, the glare of fire and the flicker of candles.
Her writing is svetopis and temnopis at the same time, and these two extremes coexist in her poetic universe, contributing to represent its complexity in all its shades. The primacy of the dark tones is closely linked to the author’s existential strain and to her twilight states of mind.
In Elena Shvarts’s poetry, we assist to a continuous metamorphosis of light into darkness and vice versa, which echoes the approach to light and shadow found in Baroque literature.
Light and shadow chasing each other in her verse not only reveal the wealth of man’s inner world but also represent key elements to the exploration of the metaphysical sphere. In Hotel Mondehell, Shvarts’s depiction of the afterlife ends with an oxymoronic image, in which the jasnyj svet (“bright light”) and the temnyj strach (“gloomy fear”) coexist. The poem is an elaborate embroidery, where the threads of light and darkness interlace. The theme is already contained in the title, which mixes these two vital principles by means of a linguistic play, which allows the poet to exploit the semantic wealth of three different languages (French, English and German). In human existence, as fleeting as a stay at a hotel, the two elements fight with alternating results, but when death comes, gloom and cold prevail.
Šviesos ir tamsos variacijos tema Jelenos Švarc poezijoje
Jelena Švarc vartoja visą įmanomų leksinių ir semantinių niuansų gamą. Jos poezijoje tamsa (t’ma, mrak, temnota, ten’) nuolat priešpriešinama šviesos karalystei visuose jos pavidaluose: dangaus kūnams ir veidrodinių paviršių spindesiui, liepsnos pliūpsniams ir žvakių liepsnelių atspindžiams.
Jos kūryba kartu yra ir tapyba šviesa, ir tapyba tamsa: šios dvi priešybės jos poetiniame pasaulyje egzistuoja viena šalia kitos ir padeda perteikti visus sudėtingumo poezijos niuansus.
J. Švarc, regis, labiau mėgsta dangaus kūnų švytėjimą, mėnulio ar veidrodžių atspindžius, o ne tiesioginę, kartais negailestingą saulės šviesą. Vyraujantys tamsūs atspalviai yra neatsiejami nuo autorės reiškiamos egzistencinės įtampos, prie kurios dera pritemusios būsenos. Viename rinkinio „Mundus imaginalis“ eilėraštyje gyvenimas vaizdingai apibūdinamas kaip klajojimas melsvoje prieblandoje, kur neverta savęs klausti, kiek gyventi dar likę. Sutemos viešpatauja tiek mumyse, tiek aplink mus, smelkiasi į mūsų sielą, o kartu ir į mus supantį pasaulį, ir žmogui belieka tik susigūžti „kaip boružei ant žemės gūdžioj tamsoj“.
Kaip baroko stiliuje (Gilles’is Deleuze’as pabrėžia, kad barokui būdinga „šviesos ir tamsos vienybė“) šviesos virsta šešėliais, taip ir Jelenos Švarc poezijoje matome nuolatinį šviesos virsmą tamsa ir tamsos – šviesa. Neretai jos suponuoja viena kitą – „Ten, kur tamsa, ten ir spindėjimas“. Jos eilėse viena kitas vejančios šviesos, šešėliai atskleidžia žmogaus sielą, turtingą jo vidinį pasaulį, o kartu šviesos ir tamsos žaismas tampa ir esminiais metafizinio pasaulio tyrinėjimo elementais.
Eilėraštyje „Mondehell“ gyvenimas anapus apibendrinamas oksimorono vaizdiniu, kuriame viena šalia kitos egzistuoja „skaidri šviesa“ (jasnyj svet) ir „tamsi baimė“ (temnyj strach). Jo tema užkoduota pačiame pavadinime. Šioje kompozicijoje, tarsi sudėtingame nėrinyje, susiraizgo šviesos ir tamsos gijos. Trijų skirtingų kalbų (prancūzų, anglų ir vokiečių) įvedimas sukuria papildomą semantinę ekspresiją. Susipina du esminiai principai – žmogaus būtyje, tarsi laikinoje viešnagėje viešbutyje, kovoja ir laimi tai šviesa, tai tamsa. Tačiau atėjus mirčiai nugali tamsa ir šaltis.