Šiame straipsnyje aprašoma kalėjimo sampratos evoliucija Viktoro Pelevino kūryboje. Kalėjimo įvaizdis autoriaus kūryboje kinta, straipsnyje lyginamos jo ankstyvojo periodo apysakos „Geltonoji strėlė“ ir „Atsiskyrėlis ir Šešiapirštis“ su vėlyvuoju „Stolypinu“. Taip pat aprašoma kūrinių herojų – mokinio ir mokytojo evoliucija. Remiantis herojų evoliucija kaip pavyzdžiu straipsnyje parodyta, kaip ankstyvosiose Pelevino apysakose kalėjimas tampa vieta, iš kurios galima pabėgti/ Tai Sovietų ir posovietinės dešimtojo dešimtmečio visuomenės metafora. Ankstyvosios Pelevino kūrybos herojai, puoselėdami ryšį su kultūra, gali iš tokio kalėjimo ištrūkti. „Stolypino“ apsakymo herojai – oligarchai, kurie nors ir toliau veikia toje pačioje mokinio-mokytojo paradigmoje, yra savo pirmtakų dekonstrukcija, jie neturi jokių interesų, išskyrus merkantilinius, ir daugeliu atžvilgių parodijuoja „Geltonosios strėlės“, „Atsiskyrėlio ir Šešiapirščio“ herojus. Kalėjimo vagono vaizdas apsakyme „Stolypinas“ yra šiuolaikinės Rusijos metafora.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.