Įsimintiniausi kiekvieno klasikinės literatūros kūrinio veikėjai dažnai yra tie, kurie susiduria su didžiausiais psichologiniais išbandymais bei kliūtimis ir jas įveikia. Šiame straipsnyje nagrinėjamas dviejų tokių personažų, – Homero Andromachės ir Šekspyro Džuljetos – kurios abi patiria didžiulį sielvartą, pasirinkimas. Viena veikėja yra susitaikiusi su savo socialiniu vaidmeniu, o kita siekia pasipriešinti socialinėms konvencijoms, kad galėtų būti su savo mylimuoju. Taip pat straipsnyje analizuojamas gilesnis psichoanalitinis jų veiksmų ir pasirinkimo tyrimas, ypatingą dėmesį skiriant „liūdesio“ poveikiui pasitelkiant Froido netekties ir melancholijos sąvokas. Abi moterys patiria išbandymų ir sunkumų, kurie veda į netektį ir mirtį, tačiau abiejų šių veikėjų reakcija į sielvartą jas skiria vieną nuo kitos; viena iki šiol yra dievinama kaip moteriškumo viršūnė, o kita įamžinta kaip maištinga Šekspyro romantinės tragedijos herojė.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.