Autentiškumui įrodyti straipsnyje pateikiami šie argumentai:
Kadangi poetas „Septyneto" Eteoklį vaizdavo idealiu miesto valdovu, tai ir tragedijos pabaigoje reikėjo padaryti skirtumą tarp to idealaus valdovo ir tėvynės priešo, vadinasi, paskutinė tragedijos scena buvo būtina.
Paskutinė „Septyneto" scena 467 m. Atėnų teatro publikai negalėjo sudaryti įspūdžio, kad gimsta naujas baisus konfliktas, nauja tragedija „Antigonė", nes a) mitas tokiai Antigonės tragedijai nedavė jokio pagrindo; b) Sofoklio „Antigonės" tada dar nebuvo; c) vos spėjęs iškilti naujasis konfliktas labai sušvelninamas (už nepaklausymą nenurodyta jokia bausmė, Antigonės pusėn stoja pusė choro, nurodoma, kad miestas savo nuomonę dažnai keičia) ir čia pat užbaigiamas.
Paskutinė „Septyneto" scena parašyta Eschilo stiliumi, konfliktas - trumpas, atšiaurus, eschiliškas.
1070 eilutė parašyta ne sofistų laikais, o paties Eschilo; ji atspindi poeto nusivylimą tų laikų politiniais įvykiais (Temistoklio ištrėmimu).
Paskutinė „Septyneto" scena (74 eilučių) simetriškai atitinka tragedijos prologo sceną (78 eilučių); ją atmetus, sugriūtų simetrinė tragedijos kompozicija.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.