Čechovas toliau tyrinėjo „kasdienybę“ ta gilia ir savita prasme, kurią suteikė šiai sąvokai Ščedrinas. Abu rašytojai matė savo amžininkų tragediją ne tiek siaubingose ir neregėtose kančiose, kiek „pripratime prie tragedijų“ (Ščedrinas), požiūryje į kasdieniškus engimo faktus, kaip į neesmines „gyvenimo smulkmenas“.
Ščedriną ir Čechovą jungia protestas prieš abejingumą, dvasinį bejėgiškumą, sąmonės trūkumą, reikalavimas aktyvios, kūrybiškos pažiūros į tikrovę.
Ščedrinas įsigilino į socialinę-politinę „kasdienybės“ esmę. Jis sistemingai aiškino, kad masių pripratimas prie vargų yra naudingas tik viešpataujančioms klasėms.
Čechovas nebuvo rašytojas-politikas, nors „kasdienybės tragediją“, be abejo, nagrinėjo kaip socialinę. Spręsdamas šią problemą, jis plačiai ir nuosekliai vystė Ščedrino humanistinę tendenciją.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.