Vakarų literatūroje vyrauja du motinystės vaizdiniai: Medėja, blogos motinos įkūnijimas, nes ji nužudo savo sūnus, keršydama už vyro išdavystę, ir Mergelė Marija, idealizuojama ne tik kaip gera motina, bet ir kaip motinystės tobulumo modelis. Tiek Medėjos, tiek Mergelės Marijos kultūriniai modeliai šimtmečius buvo ir tebėra interpretuojami iš naujo. Šiuolaikinė prancūzų rašytoja Marie NDiaye šias dvi ikonines figūras pasitelkia trijuose straipsnyje aptariamuose romanuose: „La femme changée en bûche“ (1989), „Rosie Carpe“ (2001) ir „La vengeance m’appartient“ (2021). Romane „La Vengeance m‘appartient“ išskleidžiamas motinos Marlyne portretas nagrinėjamas remiantis pirmųjų dviejų romanų analize. Archetipinė Medėjos figūra romane aktyviai pasirodo praėjus dvidešimčiai metų po to, kai ji pirmą kartą iškilo NDiaye grožinėje visatoje, o skaitytojas kviečiamas susimąstyti apie motinos, nužudžiusios tris savo vaikus, motyvaciją ir klausti, kas kaltas dėl tokio poelgio. Analizės tikslas ‒ ne atsakyti į šį klausimą (tai prieštarautų romano dvasiai), bet aptarti interpretacijos galimybes, kurios suproblemina literatūrinį motinos vaizdavimą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.