Edmundas Malūkas literatūros lauke: populiaraus rašytojo trajektorija ir strategijos

Santrauka

Populiariosios literatūros tyrimų stoka akivaizdi besidomintiesiems šiuolaikinės lietuvių literatūros procesais ir jų kritiniu įprasminimu. Populiariųjų romanų kasmet daugėja, jie įvairuoja, o išsamių, konceptualių, nuoseklių tyrimų vis neatsiranda. Šiuo straipsniu siekiama pasiaiškinti, kodėl taip yra, ir pradėti empirika grįstą pokalbį apie populiariosios literatūros polaukio steigimosi pradžią po nepriklausomybės atkūrimo. Remiantis Pierre᾿o Bourdieu įžvalgomis apie literatūros lauko sandarą ir dėsningumus, atliekama atvejo analizė ‒ nagrinėjama vieno populiariausių dešimtojo dešimtmečio pradžios romanistų – Edmundo Malūko – trajektorija literatūros lauke ir jo knygų paratekstinės strategijos. Siekiama išryškinti, kaip iš vienos pusės ribotos gamybos polaukio sergėtojai, o iš kitos pusės žiniasklaida ir skaitytojai reaguoja į Malūko fenomeną ir kaip pats rašytojas įprasmina savo veiklą literatūros lauke, į kokią poziciją pretenduoja ir kokias strategijas realizuoja. Debiutavęs kaip žanrinės literatūros autorius, rašytojas savo trečiuoju romanu manifestuoja jau kitokią ‒ autentiškesnę ‒ strategiją ir kūrybos pragmatiką. Malūko neįstojimo į Rašytojų sąjungą istorija ir jos interpretacijos išryškina skirtingas pozicijas literatūros lauke populiariosios literatūros atžvilgiu. Galiausiai, paskatintas negausios ir dažnai nepalankios ribotos gamybos polaukio veikėjų kritikos, rašytojas imasi kitų literatūros formų (apsakymų, autobiografinio rašymo, istorinių romanų) ir tobulina stilių, tačiau, prarasdamas dalį savo skaitytojų, nesulaukia didesnio profesionaliosios kritikos dėmesio. Malūko trajektorijos ir strategijos pokyčių analizė leidžia pažvelgti į lietuvių literatūros lauką po nepriklausomybės atkūrimo iš kitokios – populiariajai literatūrai priskiriamo rašytojo – perspektyvos ir papildyti laikotarpio rašytojų laikysenų galeriją nauja figūra.