Ar konstitucija yra tik teisinis dokumentas, ar jos sutapatinimas su "pagrindiniu įstatymu" nėra sovietinio teisinio nihilizmo recidyvas, ar nesibaigiantys norai taisyti ir lopyti konstituciją nekelia pavojų jaunai demokratinei valstybei? Į šiuos ir kitus klausimus bandoma atsakyti, remiantis Aristotelio heuristiniu principu, nustatančiu takoskyrą tarp konstitucijos, įstatymų ir politinių sprendimų. Taip pat akcentuojama politinė konstitucijos ir galiojančių įstatymų suderinamumo svarba, teisminio Konstitucijos interpretavimo galimybės, politinio elito pilietinės atsakomybės problema.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.