Apriorizmo galimybės socialiniuose moksluose: prakseologinio metodo taikymas politikos analizėje
Straipsnyje nagrinėjama a priori dedukcinio samprotavimo taikymo galimybė politikos moksluose. Šiuolaikinė socialinių mokslų metodologija daugiausia remiasi empiriniais tyrimais, kurie neatskleidžia universalių žmogaus veikimo dėsningumų. Todėl siekiama parodyti, kad prakseologija, Ludwigo von Miseso suformuluotas metodas, grindžiamas aksioma „žmogus veikia“, gali tapti tinkamu epistemologiniu pagrindu politikos mokslams. Pabrėžiama, kad grynasis protas yra pakankamas pažinimo šaltinis tam tikrų socialinių reiškinių analizei, nes socialinių mokslų tyrimas gali būti pradedamas nuo žmogaus veikimo aksiomos.
Siekiant pagrįsti prakseologinį metodą, remiamasi Immanuelio Kanto a priori samprotavimo samprata, Miseso taikyta skirtimi tarp istorinių ir žmogaus veiklos mokslų bei metodologiniu dualizmu. Argumentuojama, kad pasitelkus vertybiškai neutralų valstybės ir politikos apibrėžimą, prakseologija leidžia nagrinėti politiką kaip žmogaus veiklos mokslo atšaką. Prieinama prie išvados, kad tokia prieiga galėtų atverti galimybes naujai paaiškinti valstybės ribas, unikalias funkcijas ir apmąstyti normatyvinį politikos aspektą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.