Features of the Lithuanian and Byelorussian Educational Philosophy

Abstract

Straipsnyje aptariami Lietuvos ir Baltarusijos Švietimo filosofijos bruožai. Baltarusijoje ir Lietuvoje viduramžių filosofija ir Švietimo filosofija yra istoriškai suartėjusios ir aiškiai viena kitai priešingos. Čia XVIII a. antroje pusėje naujųjų laikų filosofijos poveikis tradicinėms scholastinėms sistemoms pasiekė savo apogėjų: šios filosofijos transformavosi į eklektines sistemas (pvz., Gardino filosofiniai traktatai), o po to švietėjai paneigė viduramžių filosofų sprendimus. Baltarusijos ir Lietuvos gamtininkų (brolių J. ir A. Sniadeckių, M. Počobuto, S. Jundzilo, V. Karčevskio, P. Slavinskio, M. Očapovskio ir kt.) filosofinės pažiūros yra švietėjiškos. Žmonių esmę, pasak jų, sudaro biologinė prigimtis, o žmonių tarpusavio santykius turinti reguliuoti prigimtinė teisė. Pripažindami objektyvius pasaulio dėsnius, gamtininkai pabrėžė lemiamą švietimo vaidmenį. Švietimo epocha baltarusių ir lietuvių filosofinės minties istorijoje yra pažangaus vystymosi etapas, savotiškas laisvamanybės ir humanizmo renesansas, išaukštinęs švietimo ir mokslo vaidmenį, pabrėžęs jų savarankiškumą ir nepriklausomumą nuo teologijos.