Pasitelkęs savo strateginę nuostatą, kad mūsų fenomenaliai sąmonei regisi iliuziškai, iliuzionizmas siekia paneigti fenomenalumą ir tokiu būdu išvengti sudėtingos sąmonės problemos. Tačiau iškyla su iliuzionizmu susijusi problema: nors jo tezė ir skamba įtikinamai paprastai, tačiau jis netikėtai pasirodo esąs tiek pat absurdiškas kaip ir fenomenaliosios iliuzijos, kurios atrodo esančios tokios pat, kaip ir fenomenalumas. Taip nebelieka esminių skirtumų tarp šių dviejų kategorijų. Trumpai tariant, iliuzionizmas sustiprina tą patį reiškinį / problemą, tai yra fenomenalumą, kurį sakėsi galįs paneigti ar jo išvengti. Šis išskirtinis absurdas atsispindi save paneigiančioje iliuzionizmo prigimtyje. Vien jo pakanka iliuzionizmui atmesti. Tačiau ar iliuzionizmas turi kokį nors protu pagrįstą savęs pateisinimą, kad galėtų apsiginti susidūręs su patiriamai nepaneigiama fenomenalios sąmonės realybe? Šiuo straipsniu siekiama nustatyti, ar iliuzionizmas turi kokį nors tokio pobūdžio savęs pateisinimą.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.