Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bendrijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.