Straipsnio tikslas – įrodyti, kad Spaemanno ekologinę mintį grindžia pastanga rasti alternatyvą jo diagnozuotoms problemoms, kylančioms iš teleologinio žmogaus ir gamtos supratimo atsisakymo. Įrodinėjama, kad personalistinė etika ir svarstymai apie ekologines problemas nėra atskiri, aiškesnio ryšio neturintys jo filosofijos fragmentai. Personalistinė perspektyva ir nuo jos neatsiejama pastanga reabilituoti antropomorfizmus Spaemanno suprantamos kaip būtinos etinio santykio su gamtine tikrove sąlygos. Straipsnyje ginama pozicija, kad filosofo siekis reabilituoti antropomorfinį tikrovės supratimą, yra jungtis, vienijanti jo ekologinę ir personalistinę etiką. Personalistinė perspektyva reiškia pastangą rasti alternatyvą modernybės raidoje vis intensyviau dominuojančiam antropocentrizmui, kuriam būdingas asmens ir gamtos tikroviškumo praradimas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.