Straipsnyje analizuojamas klinikinės atvejo analizės metodas psichoterapijoje, siekiant įvertinti jo vietą šiuolaikiniame psichologijos ir psichoterapijos moksliniame diskurse bei apibrėžti jo metodologinį ir epistemologinį potencialą. Atsispiriant nuo ilgalaikės vieno atvejo (N = 1) tyrimų kritikos, dažniausiai grindžiamos riboto apibendrinamumo argumentu, keliama prielaida, kad toks vertinimas nepakankamai atspindi klinikinės atvejo analizės metodologinę specifiką ir pažintinę vertę. Pirmoje straipsnio dalyje pristatoma atvejo analizės metodo raida – nuo ankstyvųjų antropologinių tyrimų iki psichoanalitinės tradicijos, kur atvejo analizė įsitvirtino kaip esminė teorijos kūrimo ir klinikinio mąstymo forma. Taip pat aptariamos šiuolaikinės atvejo analizės kryptys, išryškinant klinikinių atvejų reikšmę dėl jų gebėjimo išlaikyti glaudų ryšį su kasdiene terapine praktika. Antroje straipsnio dalyje, remiantis klinikiniu pavyzdžiu, parodoma, kaip vieno atvejo analizė leidžia nuosekliai ir daugiasluoksniškai nagrinėti paciento patirtį, terapinio santykio dinamiką, diagnostinius svarstymus ir teorinių prielaidų veikimą konkrečiame klinikiniame kontekste. Straipsnyje pateikiamos klinikinės atvejo analizės rengimo rekomendacijos, apimant pagrindinius struktūrinius, metodologinius ir etinius aspektus. Klinikinis atvejo analizės metodas matomas ne kaip alternatyvi ar antrinė, bet būtina psichoterapijos pažinimo forma, leidžianti tirti sudėtingus psichikos reiškinius jų unikaliame kontekste.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.