Straipsnyje susitelkiama į fenomenologijos diskurso taikymo Lietuvos XX a. antrosios pusės modernistinėje tapyboje problematiką siekiant paaiškinti judėjimo idėjos perteikimą tapybos kūrinyje. Tam analizuojami Kazimieros Zimblytės ir Eugenijaus Antano Cukermano abstraktūs paveikslai, sukurti aštuntajame–dešimtajame dešimtmečiuose. Abu menininkus domina abstrakčios plastinės idėjos – kaip sukurti paveikslo paviršiuje dėmės, plokštumos, fono judėjimo įspūdį. Straipsnyje keliamas klausimas: kaip vyksta judėjimas, slinktis paveiksluose, kas slenka, kaip tai atsiskleidžia pačiuose kūriniuose? Judėjimo fenomeną tapyboje siekiama paaiškinti analizuojant tapybos medžiagą, remiantis Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologijoje apmąstyta juslinio suvokimo samprata, grindžiančia figūros ir fono struktūra, vizualaus lauko samprata, chiazmo principu.