Moderniojo Vakarų mokslo ribos

Anotacija

Straipsnyje bandoma apibrėžti, kaip arbitralių poliloginių modernizmo bei postmodernizmo reikšmių ansamblių ir globalizacijos procesų kuriamoje visuomenėje gali funkcionuoti humanitariniai mokslai ir kokios jų ateities perspektyvos. Ši problematika svarstoma išryškinant svarbiausias modernaus Vakarų mokslo formavimosi prielaidas bei istorines konfigūracijas. Analizuojama, ar „matematinė metafizika", atverianti galimybes instrumentiniam technologiniam racionalumui kaip universaliai Vakarų mokslinės mąstysenos metodologijai kurtis, nėra vien tik iliuzinė praxis utopija. Svarstoma, ar atomistinis visumos skaidymas į dalis, įrėmintas implikacijų, jog esama struktūrų bei taisyklių, kuriomis remiantis, galima sukonstruoti norimą tyrimo objektą ir, laikantis vienų ar kitų prielaidų, gauti pageidaujamus rezultatus, yra pats svarbiausias ir vienintelis mąstysenos akiratis.

Humanitarinių mokslų bei mokslų apskritai pagrindas - ne molekulinis gardelių konstravimas, bet būdas, kuriuo individas siekia interpretuoti pasaulį. Tai skirtis tarp „materialių faktų" ir to, kaip tie faktai yra suprantami. Visuomenė nėra atomistinių faktų summa summarum. Jos kūrimąsi lemia intersubjektyvios taisyklės, vertybės, normos, etika - visa, kas valdo ir moduliuoja žmonių tarpusavio santykius. Monologą humanitariniuose moksluose keičia sampratos dialogas, kuomet individas reflektuoja kitą, siekdamas nustatyti jo pozicijas bei mąstyti savąsias patirtis. Supratimas tampa laisvai besiplėtojančia formuluotės hipoteze.

Viena aktualiausių ateities humanitarinių mokslų dimensijų - įvairios hermeneutinės metodologinės procedūros, lemiančios tai, jog užsimezga glaudūs ryšiai tarp sąmonės ir vertybių, normų bei etikos. Kita vertus, svarbu ne tik suprasti duoto teksto presupratimą, bet ir interpretuoti jį ne vien jo paties kontekste, tad lyginamoji civilizacijų analizė su pagarba skirtingumo elementams ir bendrųjų „morfologijų" paieškomis projektuojama kaip dar viena humanistikos plėtros perspektyva.