Neolotyniškasis epitalamijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir antikinė tradicija
Straipsniai
Skirmantė Šarkauskienė
Vilniaus universitetas image/svg+xml
Publikuota 2003-05-28
https://doi.org/10.15388/RESPECTUS.2003.3
PDF

Esminiai žodžiai

epitalamijas
lotyniškasis LDK epitalamijas
epinis, lyrinis žanro modeliai
topika
Renesansas
Barokas
proginė literatūra
antikinė tradicija
antikinės tradicijos imitacija, modifikacija

Kaip cituoti

Šarkauskienė, S. (2003) „Neolotyniškasis epitalamijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir antikinė tradicija“, Respectus Philologicus, (3 (8), p. 36–46. doi:10.15388/RESPECTUS.2003.3.

Anotacija

Straipsnyje aptariama antikinio epitalamijo raida, jo imitacija, turinio bei formos modifikacijos lotyniškoje Renesanso ir Baroko literatūroje. Neolotyniškoji literatūra iš Antikos paveldėjo du pagrindinius epitalamijo žanro modelius: lyrinį ir epinį, kuris skirstomas į mitologinį-naracinį ir retorinį-panegirinį. XVI amžiaus LDK epitalamijai atspindi antikinio žanro formos ir turinio raidos tendencijas Renesanso literatūroje. Gyvybinga išlieka epinio epitalamijo tradicija: ją tęsia Jonas Vislicietis, Petras Roizijus ir Jonas Radvanas. Adomo Šrėterio ir Stanislovo Košutskio bei Vilniaus akademijos studentų sukurtus epitalamijus paveikusi neolotyniškajai proginei literatūrai būdinga žanrų sintezės tendencija: epitalamijui suteikiamas elegijos, epigraminio eilėraščio pavidalas arba priešingai, epitalamijo forma suteikiama politinės publicistikos veikalui. Iš kitų XVII amžiuje sukurtų epitalamijų tradicine žanro samprata (epitalamijas - eilėraštis ar trumpa poema) išsiskiria M. K. Sarbievijaus vestuvinės panegirikos. Vilniaus Akademijos aplinkoje vestuvių proga kuriami mišrūs - poetinį ir prozinį tekstus jungiantys epitalamijai, neretai žanras įgauna draminio veikalo pavidalą. Nemažą įtaką XVII amžiaus epitalaminei kūrybai padarė tuo metu populiari herbinė poezija: panegiriškai interpretuojami dedikatų herbų simboliai. Žanro struktūrą paveikė emblemika. Neolotyniškojo epitalamijo sąsajas su antikine tradicija rodo tam tikra žanrui būdingų „bendrųjų vietų“ sistema. LDK valdovų ir kilmingųjų vestuvės - gera proga įsiteikti mecenatui, pelnyti jo malonę, todėl labiausiai aktualizuojami sužadėtinių enkomijai. Kitas iš tradicinio epitalamijo perimtas ir itin išplėtotas topas - santuokos institucijos išaukštinimas. Nesibaigiančių karų tarp valstybių, vietinių politinių intrigų arenoje santuoka tampa svarbiu visuomeniniu įvykiu, neretai taikos, gerovės garantu. Gana dažnai politinį svorį įgyja tradiciniai linkėjimai: jaunavedžių klestėjimas siejamas su visos valstybės geresnio gyvenimo viltimis.

PDF

Nuorodos

Creative Commons License

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Dažniausiai skaitomi to paties autoriaus (-ių) straipsniai