Tai yra strategijos, paplitusios tarp teisininkų ir teisės filosofų, hermeneutinis tyrimas. Šios strategijos esmę sudaro tai, kad teisinės normos dviprasmiškumas gali būti išsprendžiamas pasirėmus įstatymo leidėjo ketinimu. Pažvelgus, kaip šią temą atskleidžia ekskliuzyvinis ir inkliuzyvinis teisinis pozityvizmas (tiksliau Marmor-Waldrono debatai), šiame darbe siūloma atsisakyti minėtos strategijos. Darbo filosofinę esmę sudaro hermeneutinės sąvokos autoriaus mirtis svarstymai, kurie atskleidžia, kad konceptualiai svarstyti įstatymo leidėjo ketinimų neįmanoma. Sugretinus Ricoeuro ir Dworkino sąvokų interpretacijas, darbe parodoma, kodėl teisės pozityvistai neturi bijoti tekstinių ir psichologinių reikšmių atskyrimo: interpretacija nėra subjektyvistinė moralinių-politinių svarstymų projekcija ir todėl ji neprieštarauja atskyrimo tezei. Ji taip pat neprieštarauja Razo valdžios argumentui. Priešingai, konceptuali galimybė svarstyti įstatymo leidėjo ketinimus paverstų daugelį Razo argumentų bereikšmiais. Trumpa lyginamoji Razo ir Marmoro analizė atskleidžia, kodėl, priešingai Waldronui, nėra Razo-Marmoro požiūrio: Marmoro ketinimų tezė sunaikina pati save, kadangi ji neplėtoja Razo požiūrio implikacijų, netgi dar daugiau – ji jas atmeta. Galutinėje analizėje hermeneutinė autoriaus mirties tema atskleidžia sufalsifikuotą niekuomet nesvarstytos presupozicijos prigimtį Marmoro-Waldrono debatuose – ketinimų tezę.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.