Akys, siela, širdis ir kitos talpyklos

Anotacija

Straipsnio idėja grindžiama teiginiu, kad tam tikrų kalbos vienetų, reprezentuojančių SIELOS ir KŪNO konceptus lietuvių ir vokiečių kalbose, analizė gali atskleisti kalbose užfiksuotą sampratą apie žmogų, t. y. vaizdinius, asociacijas, siejamas su kūno dalimis ir vidinėmis psichinėmis būsenomis bei procesais. Aptariama TALPYKLOS vaizdinė-scheminė (imagery schema) konceptualioji metafora. TALPYKLOS konceptas teikia vaizdinius abstrakčių dalykų konceptualizavimui, nes yra paprastos schemos pavidalo struktūra, kuri atspindi, kaip objektas įsivaizduojamas talpykloje. Patyrimas, susijęs su talpyklomis, yra vienas ankstyvųjų žmonijos patyrimų. Abstraktūs, jusliškai nepatiriami fenomenai taip suvokiami ir verbalizuojami remiantis tokiais požymiais: santykiu „į/iš“, „vidus/išorė“, „talpykloje esantys objektai“, „uždarumas/atvirumas“. Šie požymiai kalbose skirtingai išreiškiami. Straipsnyje aprašomos metaforinės projekcijos į konceptus: SIELA, SEELE, ŠIRDIS, HERZ, GALVA, KOPF, AKIS, AUGE ir kt.